Iki saulėtos Pietų: Saulė Danijoje

Nagi, pasvarstykim drauge, kodėl aš keliauju. Gal kad visą vaikystę praleidau nosį įsmeigęs į rusiškus žemėlapius ir atlasus? Gal kad pažiūrėti į pravažiuojančius traukinius visad būdavo smagiau negu eiti į kino teatrą? Gal todėl, kad pamatyti, kur susitinka dvi jūros, noriu žymiai labiau už Audi a4 viens devyni TDi ir butą Pašilaičiuose su reguliuojamu šildymu? O gal tiesiog šitaip bandau išreikšti vidines klajones ir pabėgt nuo kažko? Ar surasti kažką? Atsakymo čia nerasit. Bet bus nuotykių.

Pasirengimas ir pakilimas

Gyvenimas ten, kur lėktuvai kas dvi minutes kyla ir leidžiasi vos ne į kiemą, turi savų privalumų. Nori nenori, užsimanai skristi. O man dar ir proga pasitaikė. Tiksliai nepamenu, ar buvau pakviestas, ar pats įsiprašiau į svečius, bet išėjo taip, kad po kelių trumpų pokalbių su Jolita – drauge, studijuojančia Danijoje – nusipirkau bilietą į Kopenhagą. Šiuo metu į bet kurį didesnį Europos miestą galima „sulakstyt“ už 200 - 300 litų, taigi mano skūpumas puikiai susitarė su noru aplankyti Daniją ir draugę. Arba draugę ir Daniją.

Iš anksto pirkau ir traukinio bilietą iš Kopenhagos į Odensę (ten buvo mano namai) ir atgal, nes perkant „vietoje“, anas būtų man atsiėjęs tiek pat kiek ir skrydis lėktuvu. Baltu nedideliu lėktuvu oranžiniais pelekais.

Balto nedidelio lėktuvo oranžinis pelekas

Baltas nedidelis lėktuvas dideliu greičiu iš vasara kvepiančios saulėtos Pietų Anglijos, pasipuošusios sakurų žiedais bei padidėjusiu PVM, nuskraidino į nežinia ką atnešiantį paslaptingąjį vikingų kraštą. Apie Daniją žinojau nedaug. Ji, kaip ir Lietuva, kadaise buvo milžiniška galinga šalis. Vadinosi ji Danijos imperija. Ji, kaip ir Lietuva, dabar yra nedidelis kraštas prie Baltijos jūros. Tačiau ji, skirtingai negu Lietuva, šiuo metu lyderiauja pasaulyje pagal daugybę gyvenimo lygio rodiklių. Visuomet ją nejučiomis lyginau su Olandija. Tiek geografiškai, tiek ekonomiškai panašios šalys, o ir kalba kažkokia nenormali... Atėjo metas palyginti ir įsitikinti, kad aš ir vėl teisus.

Padžiūvusi upės delta

Virš Danijos, deja, debesys

Øresund tiltas, jungiantis Daniją ir Švediją

Kopenhaga. Vėjo nublokšti
Po neilgų klaidžiojimų oro uoste susitikau su Jolita, ir šnekučiuodamiesi sėdom į metro. Išties net nežinojom, kur važiuojam – ji taipogi nebuvo buvusi sostinėje – bet nelabai ir rūpėjo. Išlipom stotelėj Christianshavn, nes gražiai skambėjo. Pamatėm bažnyčią. Bandėm prieit – nesigavo. Miestas išvagotas upių, upokšnių ir kanalų. Klaidus, bjaurybė. Tuo įsitikinom dar ir vėliau. Užbėgant už akių, miesto klaidumas, kombinacijoje su mano žioplumu, dieną pavertė nesibaigiančio juoko labirintu.
Na ir nereikia tos bažnyčios. Jų ir taip apstu. Daugiau nei viešųjų tualetų ir makdonaldų kartu sudėjus. Ir išvis man, nusidėjėliui, atrodo, kad tų Dievo namų skaičius jau senokai viršija realų jų poreikį. Nebetiki žmonės nei Dievu, nei patys savimi. Bet pažiūrėti gražu. Mano akiai jos mielesnės negu neoniniai stikliniai supermarketai. Primena kažkokius gerus dalykus, kurie buvo seniau, bet dabar išnyko.

Cukraus fabrikas. Už jo - neprieinamoji bažnyčia

Kopenhagos rotušės vidinis kiemelis

Pėdinom atsitiktine kryptimi, kalbėjomės atsitiktinėmis temomis. Ir apie orą teko pabendraut, kadangi jis buvo, švelniai tariant, ne koks. Vėjo gūsiai priversdavo sustot, susičiaupt, kibtis į tvoras arba vienas į kitą. Kiekvienas pro šalį važiuojantis dviratininkas patirdavo mini katastrofą. Dužo pastatų stiklai, skraidė reklaminiai plakatai, triko eismas.Tačiau nei skųstis, nei dejuot nesinorėjo. Pasakiau sau, kad aš esu atostogose, ir tegu nors ir Apokalipsės raiteliai atjoja – man nė motais.
Atkirpę, kaip vėliau paaiškėjo, nemažą miesto dalį, pamatėm kažką panašaus į centrinę aikštę: daug raudonų didingų pastatų nusilupinėjusiais šviesiai žaliais stogais, hotdogų vagonėliai, minios žmonių, trypčiojančių prie raudono šviesoforo signalo... Nutarėm, kad šlaistytis pakaks, reikia gi tą miestą apžiūrėt. Sukišom nosis į bure ar aitvaru ketinusį pavirsti žemėlapį ir nėrėm tolyn.

Pramogų parkas Tivoli

Skandinaviškas kryžius - seniausia pasaulyje valstybės vėliava, tebenaudojama šiandien

Prieš Velykas danai margina ne tik kiaušinius

Priminė Brandenbengurmurburgo vartus

Šia neskoninga spalva pasidabinusios ir skulptūros, ir kai kurie stogai

Poseidonas šūdagalvis

Bevingiuodami senamiesčiu, šiek tiek pasimetėm. Įžangą į nesklandumus padariau aš, bandydamas išpainioti siūlą, įsivėlusį į Jolitos auskarą. Taip įsijaučiau į aukštojo pilotažo chirurginę procedūrą, kad nė nepajutau, kaip žemėlapis it plunksnelė nuskriejo nesvetingojo miesto dangumi. Ką gi, sėkmė nuo mūsų nusigręžė – pati kalta. Pamestas žemėlapis neatnešė nieko kita, tik juoką. Kikendami pasiekėm didoką parką, preciziškai apipjaustytomis medžių viršūnėmis. Jo gale stūksojo gražuolė pilis, pavadinimu Rosenborg slot. Pamąsčiau, kaip prieš 400 metų, tamsuolių, raganų ir vos ne dinozaurų laikais, žmonės sugebėjo statyti tokias grožybes, lyginant su dabartiniais imbecilais architektais ir šiknasmegeniais dizaineriais. Gal kažko nesuprantu...

Karalius Kristinas IV čia leisdavo vasaras

Pilį juosė vanduo ir sergėjo sargybiniai su automatais

Ilgai netrukę, vėl priėjom senamiestį, iš kurio jau buvome išklydę ir gerokai nutolę dėl akivaizdžios žemėlapio stokos. Be visa ko, dar gi kenčiau maisto neprietelių. Tobulam kūnui – tobulas maistas: gėriau jogurtą iš tetrapako, o užkandau pigiausiais sausainiais, kurių skonį galima apibūdinti „klintis ir žvyras su organinės kilmės priemaišomis.“ Bet buvo gera. Pamatėm pusėtinai gražų statinį, į kurį nutarėm įkopt vardan neįkainojamų Kopenhagos panoramos nuotraukų, kurių internete nė su žiburiu nerasi. Rundetaarn vadinosi tas bokštas. Anuomet jis atlikęs observatorijos paskirtį. Ir laiptų jame nebuvo, kadangi kažkuris iš perdėm išpuikusių Danijos karalių tingėjo nešti savo nuosavą subinę aukštyn, todėl takas buvo pritaikytas karietai pravažiuoti. Užkopę neregėto ilgumo spirale, vėl susikovėme su vėju, kurio nebegalėjo sulaikyti nei pastatai, nei krintantys dviratininkai, nei mano keiksmažodžiai. Pasidavėm stichijai. Gūsio metu stovėjom ir tikėjomės, kad išstovėsim. Nurimus vėjui, puldavau fotografuoti.

Tarsi dviejų bažnytkaimių sandūra

Pasimelst čia yra kur. Ir yra dėl ko

Nupūstas kadras

Jolita 0 - 1 Vėjas

Užkandę vėjo nusileidom, ir pajutau, kad nejaučiu kaklo. Nusprendžiau nerizikuoti susirgti pirmąją dieną, todėl vienoje parduotuvių įsigijau skarą. Закон подлости (kiaulystės dėsnis) – vos apsimuturiavau, vėjas nurimo, ir saulė ėmė šildyt. Nepaisant linksmo apmaudo, jausmas buvo malonus, nuotaika dar labiau pagerėjo. Be to, visiem galiu girtis, koks esu šaunus, nes šopinausi Kopenhagoj.
Pagaliau radom turizmo informacijos centrą, pasiėmėm kokius keturis žemėlapius (jei kartais vėl susimaučiau) ir nužygiavom tolyn. Turėjom tikslą. Ir jį bemat pasiekėm: Fristaden Christiania. Tai – miestas mieste. Kažkuo panašu į Monmartrą ar Užupį, bet skirtumai per dideli, kad būtų galima gretinti. Kristijanija turi atskiras savivaldos teises, savus įstatymus, valdžią ir vėliavą. Čia legalūs lengvieji narkotikai (žolė, hašišas), todėl ore tvyrojo laisvės kvapas. Būnant geros nuotaikos, vietinius gyventojus galima vadinti svajokliais, menininkais, keliautojais, laisvos dvasios žmonėmis. Iš kitos pusės žvelgiant, apstu visuomenės atmatų: girtuoklių, apdriskusių valkatų bei nusikaltėlių. Vienaip ar kitaip, kultūrinio šoko būta. Pasivaikščiojom kiek nejaukiai, tačiau to ir laukiau. Galų gale pirmą kartą prisėdom (buvo jau pavakarė) ant kalniuko ir pakėlėm Carlsberg skardines už... Kopenhagą.

Balta drobulė ant šniūro pakibusi eismą sutrikdė, o vėjas klastingai šypsojosi...

Populiarus parduotuvių tinklas su lietuviška atributika

Artėjant prie tikslo

Dar nežinau, kas tai

Pasienio punktas. Atvykom

Kristijanijos turgavietė nuo kalniuko

Durys į pasaką

Vėliava

Vienas kristijaniečių amatų - laivadirbystė

Pasėjus Carlsbergo skarbonkę per antrąją rudens pilnatį, pavasarį išauga vėliava

Viena iš daugelio bažnyčių

Išėjimas

Saulė Danijoje slinko vakarop, o mes slinkom prie kito lankytino objekto – Mažosios Undinėlės. Daug girdėjom apie ją, nes gi patsai Hansas Kristinas Andersenas tokio pavadinimo pasaką sukūrė. Tarp kitko, visai kraupią pasaką su žiauroka pabaiga, kurią paėmęs Voltas Disnėjus savaip išdarkė ir pastatė multiplikacinį filmą. Taigi, skulptūra išlieta šios pasakų būtybės – daniškosios Žalčių Karalienės – garbei. Man nė mintis nebuvo kilusi, kad Mažoji Undinėlė iš tikrųjų yra tokia maža. Nebūtume nė pastebėję, jau buvom praėję, tačiau dėmesį patraukė žmonių būrys. Tuomet ir išvydom ją. Nelikom sužavėti, gardžiai pasijuokėm iš žmogaus dydžio skulptūros, laikomos viso miesto simboliu. Anot mano neišsivysčiusių smegenų, miesto simbolis turi būti didelis kaip Eifelis, Laisvės statula, Koliziejus ar Sagrada Familia, todėl buvo keista. Ką gi, tobulėjam. Taipogi pakeliui praėjom gan žymia gatve, pavadinimu Nyhavn (naujasis uostas), kuri labai priminė Amsterdamą dėl kanalo, jachtų, kavinių ir spalvotų pastatų.

Ir vėl bokštai... Nepabodo?

Nyhavn

Kopenhagos operos teatras

Kraštovaizdis priminė Lietuvą

Ji nevirto jūros puta, ne ne ne, ji virto 175 kilogramais žalvario

Sutemo. Ėmiau šlubčioti. Vaikščiojom naktine Kopenhaga, gėrėm danišką alų (taip, čia leidžiama gert viešoj vietoj). Minėtinas faktas: Strøget gatvė, kuria ėjom dusyk, yra ilgiausia pėsčiųjų gatvė Europoje. Ilgesnė už Laisvės alėją ir Šiaulių bulvarą kartu sudėjus! Vėlai vėlai vakare sėdom į traukinį, kuriame žaidėm žaidimą „Kuris pirmas užmigs“. Dėl rizikingų pasekmių, nusistatėm žadintuvus, kurių beveik ir prireikė. Pusvalandį ėjom nuo Odensės stoties iki namų, parėję dar „perlaužėm“ Bosca butelį tamsiam kambary, kad neprižadintume kambariokių, ir tada jau lūžom...

Kėdė už 13 tūkst. litų

LEGO parduotuvės apsauginis

Kaipgi be jo

Bulkučių kepykla

Rotušė nakčia

Odensė. Vaikystė sugrįžo
Atsikeli sau, būdavo, per pavasario atostogas aštuntą ryto, pažvelgi per langą – saulė. Vadinasi, diena bus gera. Oras puikus, į mokyklą nereikia, tėvai darbe – visi stabdžiai atleisti. Sėdi ant dviračio, numini prie ežero, stebi antis, žvejus. Tyliai ir visai neriebiai nusikeiki, kad vanduo maudytis dar per šaltas... Važiuoji toliau, į žaidimų aikštelę. Nerūpestingai palieki dviratį ant pievos, o pats krykštaudamas strimgalviais puoli karstytis, suptis, bėgiot. Po poros valandų, nusiplūkęs, nubrozdintais delnais, paraudusiais skruostais, mini link namų. Mintyse užsikabini sau keturis sidabro ir du bronzos olimpinius medalius įvairiose gimnastikos bei lengvosios atletikos šakose. Ne aukso, nes auksas – tik pasipūtėliams bei įtariamiems dopingo vartojimu, be to, tau nepatinka per didelis dėmesys. Dėl švarios sąžinės palieki šlapimo mėginį greta žydinčio jazminų krūmo. Žinai, kad čia – būtent jazminas. O ten tolėliau – laukinė obelis. Prie jos paskutines dienas skaičiuoja išardytas dalimis Žigulys „penktukas“, o danguje matyti vos keli plunksniniai debesys. Tu žinai daug dalykų, nes daug skaitai ir daug klausinėji. Mama išmokė, kad jei skaitysi, būsi protingas, daug žinosi, o ateity tavim žavėsis merginos. Taigi, po pusdienio mankštos ir gryno oro atėjo metas pasakų knygai. Taip, pasakų, nes tavo galva jau ir taip perpildyta suaugėliškos informacijos. Be to, mama pamokė, kad jei skaitysi pasakas, lavinsi vaizduotę, o rašinėlius rašyti seksis tiesiog puikiai...
Nuo tų nerūpestingų laikų praėjo jau bemaž keturios olimpiados, valdžia persikėlė iš Maskvos į Briuselį, išardyti „žiguliukai“ virto išardytomis „audinėmis“. O ir pats užaugau, žinau beveik tiek pat daug, kiek vaikystėj žinojau. Tą dieną pagalvojau, kad nelabai kas ir pasikeitė vis dėlto...
Atsibudę ir užkandę sėdom ant dviračių, perskrodėm Odensę, važiavom palei ilgą vandens telkinį, gėrėjomės nušiurusių pievų ir didelių fabrikų vaizdais. Taip, gėrėjomės. Mynėm, kol netikėtai baigėsi žemėlapis! Tuomet suktelėjom kairėn, kad grįžtume kitu keliu, o tuomet išvydom vaikų žaidimų aikštelę. Čia praleidom gerą valandą, o gal dvi, o gal ir dešimt metų – nesvarbu. Tuo metu išties tapau vaiku. Prisiminiau savo šlovingas dienas, kuomet galėdavau eiti siaura metaline tvora, juosiančia vaikų darželį, ištisas valandas, kuomet galėdavau įlipti į aukštą medį, pavadinti jį vardu bei tūnoti šakų „fotelyje“ iki sutemų. Kuomet daug svajojau...

Žemėlapis baigėsi!

Olimpinis stadionas

Šiuo geltonu vamzdžiu perėjom beveik nenukrisdami!

Galėčiau būti balerinas

Ant prizininkų pakylos

Diena, priminusi vaikystę, tuo dar nesibaigė. Grįžę į Odensės centrą, aplankėm neįtikėtinai gražų rajonėlį, pribarstytą nedidelių jaukių namelių. Viename jų savo jaunas dienas leido didis pasakorius Hansas Kristijanas Andersenas. Malonu buvo bent netiesiogiai prisiliesti prie žmogaus, kuris užėmė didelę skaitymo laiko dalį.
Beklajodami senamiesčiu suvalgėm šešias ledų porcijas, gal kiek aptingom. Mažo pasaulio sindromas: beeinant kažkuria gatvele, mus pasivijo Gerda, mano studijų laikų kurso draugė, kuri tebekremta mokslo šaknis Odensės universitete. Susitikt tądien dar neplanavom, taigi maloniai nustebau. Gerda skubėjo iš darbo į namus, todėl tik pravedė trumpą instruktažą apie Odensės parkus, susitarėm dėl rytdienos susitikimo ir atsilabinom.
Parkai, parkai... Jų čia daug. Tą dieną aplankėm tris. Pavakarė ir vakaras praėjo gan tingiai, tačiau maloniai. Vaikystės prisiminimus nutraukė Odensės Pilsner. Giedra naktis atnešė šaltį. Pravedžiau trumpą paskaitą apie žvaigždes ir mynėm namo. Bent jau mums taip atrodė. Pravažiavom posūkį link namų, lėkėm dideliu greičiu. Tamsoj, neblaivūs, be atšvaitų, per raudonus šviesoforus. Štai šitaip reik linksmintis. Kaip matot, likau gyvas. Viskas atleista ir dovanota. Miegot.

Senamiestis

Hanso kaimynų namas

Anderseno troba

Anderseno vardo parkas. Ir skulptūra

Šviesoforai su Anderseno siluetais. Originalu!

Čia pavaizduota moteris. Pozavo turbūt Pazimira Krunskienė

Baras simboliniu pavadinimu. Užėjom

Alus simboliniu pavadinimu. Išgėrėm

Ir vėl bažnyčia... Nu bet gi gražu

Dar viena skulptūra dar viename parke

Mūsų dviračiai. Saugūs

Per sodus ir kaimus
Iš pat ryto jau turėjom planą: nuvykti prie Odensės fjordo (įlankos). Pasibalnojom per naktį pailsėjusius dviračius, susikrovėm mantą ir išmynėm. Šįkart prie mūsų prisijungė Jolitos kambario draugė Jolanta. Visuomet maniau, kad moteriška draugija atneša tik negandas, tačiau buvau priverstas pakeist nuomonę. Ir gerai.
Saulė ir vėl spigino bei kepino. Pajutau, kad mano paakiai bei nosis peršti. Priešnuodžių neturėjau, todėl atsidaviau gamtos valiai. Važiavom pakrante. Ilgai. Tikslas buvo pasiekti nedidelį iškyšulį. Pravažiavom kokius tris kaimus, tris fermas su kakų smarve, kartą stojom ilsėtis, gulėjom ant aplūžusio liepto. Ir niekas nerūpėjo. Smagiu iššūkiu tapo lenktynės su traktoriumi, važiuojančiu iš paskos. Neketinom tiesiog sustot ir jo praleist. Taigi bandėm sprukt. Bet milžinas nenusileido, todėl po kelių minučių buvom priversti pasiduoti. Traktoristas turbūt ne lietuvis buvo, kadangi, užuot grūmojęs kumščiu, maloniai nusišypsojo.
Pasiekę tą kyšulį, kuris žemėlapyje atrodė patraukliai, kiek nusiminėm, kadangi ten tebuvo sodyba su ženklu, grasinančiu, jog įvažiuoti draudžiama. Spjovėm į tai, įkėlėm koją ir ratus į privačias valdas, tačiau skubiai teko apsigręžt ir dar kartą sprukt. Šįsyk nuo nedidelio ryžo ryžtingai nusiteikusio šuns. Buvom aploti ir be gailesčio išvyti. Patraukėm atgalios ir išmėginom laimę braudamiesi pro kitą sodybą. Beveik pavyko. Pasiekėm vandenį, atsisėdom, kai netikėtai tas pats šuo, atsekęs mus pakrante, prisistatė ir visą laiką akylai stebėjo. Tačiau beveik nelojo. Po kurio laiko jau netgi susidraugavom. Ir papozavo jis. Nuo neapykantos iki meilės – tik dešimt minučių, ar kaip ten sako...

Odensės fjordo panorama

Reksas sergsti Jolantą

Jis turėjo krikščionių Dievo sūnui būdingų fizikinių savybių

Kreivas horizontas - mano vizitinė kortelė

Sargas svajingai nužvelgė savo valdas

Net gaila buvo jį ten palikt. Atrodė vienišas

Ekspediciją nutarėm tęst, pamažu grįždami link namų, tačiau važiavom kitu keliu, pro dar kelis kaimus. Pro šalį važiavęs vietinis dviratininkas leptelėjo kažką apie psichiatrijos ligoninę, garsią visoj Danijoj. Po netrumpo kelio pro namukus šiaudiniais stogais, po dar keleto konfrontacijų su traktoriais, privažiavom bažnytėlę ir už jos stovintį didelį dvarą. Manėm, kad dvarą. Durys buvo praviros, užėjom. Nė gyvos dvasios, prieblanda, tik saulės zuikučiai ant sienų žaidė. užlipus laiptukais matėm dvejas duris, abejos užrakintos. Staiga supratom, kad čia ir yra toji psichuškė. Pasijutom nejaukiai, puolėm laiptais žemyn ir susitikom vieną pacientą. Nesinorėjo su juo kalbėtis, nors tikriausiai jis daug įdomaus būtų galėjęs pasakyt. Nuvažiuodami matėm, kaip lauke ima būriuotis durniai, o didokame ligoninės bokšto lange mačiau žmogaus siluetą, lydintį mus žvilgsniu. Persmelkė šaltis. O po to šiluma. Nes vis dar kaitino saulė.

Kaimas

Arklys hipis

Karvinas hipis

Psichiatrinė

Laiptinė

Foje

Nuo to kaimelio iki Odensės teko mint apie 15 kilometrų, o iš viso tą dieną sukorėm bemaž 35 ar 40. Stojom ilsėtis prie gražaus malūno, pasėdėjom valandėlę, pasiklausėm girgždančių malūno gegnių bei sparnų, gliaudėm pistacijas, užgėrėm Danish Pride alumi. Grįžom pavakare. Movėm tiesiai į parką. Vakaras priminė vakarykštę dieną, tik kompanija buvo gausesnė, mat galop prisijungė ir Gerda. Pačiauškėjom apie gyvenimą, eilinį kartą apšnekėjom dėstytojus. Smagu įvairiuose Europos kampuose sutikt žmones, su kuriais kadaise vieną suolą tryniau. Vakaras užsibaigė vėl panašiai: sėdėjom parke prie ežeriuko su fontanu, paskui mynėm namo vingiais ir ratais. O paskui saldžiai užmigom. Kaip greit bėga dienos.

Malūnas pasalūnas

Grubiai tariant, ir vėl kažkieno kieme gėrėm

Draugės keliauninkės

Dienos finišas

Ką būčiau daręs be tavęs, dvirati?

Zo-o-odensė
Argi ne šaunų kalambūrą sugalvojau pavadinime, cha. Neapsirikote, mielas skaitytojau, šiandieną mūsų laukia ekskursija į Odensės zoologijos sodą. Tekste nebesutiksite kontempliacijų ar mandrų aliuzijų beigi interpretacijų, nuo kurių jau pats imu pavargti, o apimtas frustracijos noriu mest načiort visus tuos rašinėlius. Tiesiog žiūrėkit ir mėgaukitės kankinamais gyvūnais! Taip, juos šeria, myli, rūpinasi, jie galbūt yra laimingi, nes net nesuvokia, kad gali gyventi laisvėje. Priminė filmą „Trumeno šou“, kurio pagrindinis veikėjas Trumenas gyveno paprastą gyvenimą nė neįtardamas, jog yra nuolat filmuojamas, o jo gyvenimas tėra paprasčiausia televizijos laida. Kaip bebūtų, pripažinsiu, nebuvo man jų gaila, atvirkščiai, su džiugesiu vėpsojau į besiturškiančius ruonius, belakstančius pingvinus, šokinėjančias beždžiones. Vėl pasijutau kaip kokioj pasakoj. Kokio nors Radjardo Kiplingo „Džiunglių pasakoj“.

Raudonoji panda

Aukštaityjas urvinis kepals

Tyla prieš Audrą. Audra laimėjo

- Žie, mam, man čia seniau plaukai neaugdavo

Jūros liūtas. Panašiau į šunį

Akyla akimi pastebėjau klaidą atstumuose iki ašigalių. O jūs?

- Tai ką, stovim, chebra?

- Tai taip, ką gi daugiau, aišku, stovim!

Svetingosios lamos

Kuo mažesnės, tuo piktesnė roža

Galapagų vėžliai minta daržovėm, todėl gyvena iki 250 metų. Nuobodos

Džiunglių gandras - flamingas

Zoologijos sode bene didžiausias dėmesys buvo skirtas dviejų ten gyvenančių Sibiro tigrų, kaip čia pavadint, dekoravimui. Pastatytas Rusijos miškų urėdo ar eigulio stebėjimo bokštelis su atseit autentiška sovietine atributika, netgi sukurta brakonierių automobilio imitacija – į griovį įvažiavęs „žiguliukas aštuntukas“ (aha, vis dar pamenu, kuo anie skiriasi tarpusavy). Tigrai turbūt didžiausią įspūdį ir paliko. Sėdėjom bent dvidešimt minučių prie aptvaro, dar tiek pat – stebėjimo bokštelyje. Labai gražūs padarai.

Įėjimas į tigro urvą

Šeimininkas buvo nuobodžiai nusiteikęs

Kelkis ir šok, bjaurybe, mes už tave pinigus sumokėjom!

Brakonierių LADA

Bokštelyje

Vėliau pamatėm ir karališkąją džiunglių šeimyną – liūtus. Turėjom progą stebėti, kaip pats karalius duoda velnių savo vaikams, išvaro juos iš „miegamojo“ ir bando atlikti „interkorsą“ su žmona, tačiau pastarajai turbūt suskaudo galvą.

Nesuvaidintos emocijos

Lytinio auklėjimo pamokėlė su vaizdinėmis priemonėmis

Po smūgio sūnui tėvas išdidžiai pakėlė galvą

Kas tėvų neklauso, akmeniu pavirsta

Kitas daug džiaugsmo atnešęs dalykas buvo visai ne egzotiškas. Ožiai, ožkos, ožkučiai. Jų ten buvo apstu, o po aptvarą galėjom ne tik vaikščiot, bet ir glostyt juos. Ko tik tarp jų nebuvo: ir pykčių, ir draugystės, ir verkšlenimų. Daugiausia verkšlenimų, kurie turi panašų erzinamąjį efektą kaip ir kūdikio verksmas. Na, bet kol galvos neišūžė, patiko.

Jie nežino, kad užaugę taps ožiais

Su šituo draugavom

Grumtynės ragais. O kas ten toks antram plane?

Jaunasis narsuolis

- Ma, davai tu būk arklys, o aš - raitelis

Trys ožiukai

Matot tik nedidelę dalį to, ką mes su Jolita pamatėm. Praleidom kokias penkias valandas ten, apėjom viską dukart, prisijuokėm, o ir sužinojom kažkiek. Apsilankymas buvo vertas kiekvienos kronos. Nors kainavo daug.

Nuplyšnugaris

Berniukui be kojyčių - dviratukas be pedalų!

- Ko žiūri?

- Nieko, šiaip

Keista stovėsena

Šamas

Makaka

Parėjom gerokai popiet. Neilgai laukę šokom ant dviračių. Taip, vėl ant jų. Važiavom ieškot kažkokio muziejaus po atviru dangumi. Nepasisekė rast, tačiau smagiai palakstėm, pamatėm dar vieną durnyną gražiame pastate, paskui pakritom kažkokiam skverely, pasidarėm nuotraukų atminčiai. Taip, atėjo metas atsisveikint... Grįžę kepėm vegetariškas tortilijas, visai skaniai pavyko. Teisingai, gi aš esu virėjas! Kaip žinia, geriausi virėjai yra vyrai, o geriausios virėjos – moterys.
Miegot nuėjom gal trečią nakties.

Ačiū Jolantai už nuotrauką

Ačiū dviračiui už nuotrauką

Pasiilgsiu jo

Įstabaus grožio psichuškė

Laiptai į mano miegamąjį

Guolis

Vakarienė. Pigu, skanu ir negreita. Bet procesas malonus

Odensė - Kopenhaga - Malmo - Londonas
O varge, kiek miestų. Per vieną dieną! Na tikrai šaunus aš keliautojas esu. Net supermenas per tiek laiko nesugebėtų tiek apkeliaut, kiek aš aplėkiau. Nebent mokėtų nesveikas kainas už traukinių bilietus, kaip kad aš padariau.
Ankstų rytą su Jolita nuskubėjom į stotį. Po keleto nuostabių saulėtų dienų, dangus pravirko. Atsisveikinom perone. Kelyje į Kopenhagą pasireiškė pokelioninės depresijos pirmieji simptomai: galva, atremta į traukinio stiklą, rankoj rašiklis, užrašinė ant staliuko. Mąsčiau, vadinasi. Danijos peizažai buvo pilki ir pobjauriai. Kaip ir mano batai. Bet kelionė juk dar nesibaigė, taigi pasiryžau išspaust iš paskutinės dienos kaip įmanoma daugiau.

Išlipus, žinoma, lijo. Todėl patraukiau link muziejaus. Priėjau didelį purviną pastatą apgriuvusiu stogu. Danijos Nacionalinis muziejus. Tinka. Tie muziejai yra dar didesni laiko rijikai negu įdomi knyga, vykęs pasimatymas ar blog'o rašymas. Pirmiausia apžiūrėjau viską, kas susiję su senąja Danijos istorija: runas, valtis, žuvėdų ginklus, skeletus, žemdirbystės įnagius. Ketinau rasti panašumų su senovės lietuviais, ir staiga suvokiau, kad ničnieko apie juos nežinau. Pasižadėjau sau aplankyt kokį nors muziejų Lietuvoj.