 |
| Uostas |
 |
| Jūros vartai |
 |
| Gynybinis pabūklas |
 |
| Facebook'o viešpats |
 |
| Iki tol maniau, kad bijau aukščio |
 |
| Net nežinau, ar jūra gražesnė, ar ji |
Ant to kalno buvo tiek faina, kad sugebėjom pasimest vieni nuo kitų. Mes su Luku atsiskyrėm ir namo grįžom dviese. Pamatėm kelis olimpinius stadionus, gražų kaimelį, apsipirkom maisto ir grįžę namo ėmėm ruoštis dar vienam vakarui.
 |
| Dramblys akrobatas |
 |
| Mėsinė |
Į antrąjį vakarojimą ėjom keturiese, nes Vidas buvo per... vargęs ir užmigo. Neieškojom nuotykių. Nuėjom į tą patį barą, smagiai pasibuvom ir parkulniavom namo. Iš rytdienos reik išspaust kaip įmanoma daugiau.
 |
| Prieš eidami vakaroti, išvirėm su Luku supersriubą |
 |
| Kol Vidas miegojo, bandžiau naudotis proga. Nepavyko |
 |
| Du meilučiai |
 |
| Artūras girtos mergos akimis |
 |
| Pakeliui užėjom į kažkokį kitą barą |
 |
| Chebra su linksmuoju barmenu Carlosu |
 |
| Baigės sangrija. Metas namo |
 |
| Paskutinis šūvis |
 |
| Švelnus apkabinimas |
 |
| Rudas diržas prie juodų batų? O bože, Artūrai! |
 |
| Pusryčiai. Sriuba išsigando mano snukio |
Ispaniški ritmai Gaudi pėdsakais bevaikštant
Vienas didžiausių Antoni Gaudi sponsorių buvo Eusebi Güell. Šis žmogysta buvo toks bagotas, kad sugebėjo įsigyt nuosavybės teises į maždaug 60 gyvenamųjų sklypų dydžio žemę, esančią Barselonos pašonėje. Šiose valdose jis užsimojo pastatyti „miestą priemiestyje“. Matyt, norėjo praryt tiek, kiek neapžiojo, nes projektėlis žlugo. Tačiau Gaudis spėjo pasižymėt ir čia. Nameliai kaip pasakose, arkos, rūmai, laiptai – viskas traukė akį, sielą ir turistus. Barselonos miesto taryba pavertė šį miestelį viešuoju parku Park Güell. Jį mes ir aplankėm.
Kelių eskalatorių pagalba užsikabarojom ant tos kalvos. Mus pasitiko trys muzikantai. Gatvės muzikantais jų nepavadinčiau, nes aplink nebuvo nė vienos gatvės. Tebūnie tai – kalno muzikantai. Muzika – grynai ispaniška, kone standartinė. Bet labai tiko. Pasiklausėm, pasimaivėm, įsigijom kompaktinę plokštelę ir patraukėm prie kiek žemiau esančių statinių.
 |
| Tokiose gatvelėse ručnykas yra daugiau nei privalomas |
 |
| Štai ir jis. Vieno kryžiaus kalnas |
 |
| El Tumbao de Juana |
 |
| Gryns rūpintojėlis |
 |
| Barselonoj irgi yra Baltupiai |
 |
| Po šio kadro vaikščiojau purvina subine |
 |
| cenzūra |
Nusileidę kiek žemiau, patekom į turistų šurmulį buvusioje turgaus aikštėje. Ne tokioje jau ir buvusioje – ir dabar čia pritūpę daug šlykščiųjų tamsiųjų imigrantų, siūlančių pigius negražius suvenyrus. Nusipirkom po vėduoklę. Gaudis turbūt numatė didelius turistų srautus, todėl tiek keliukai, tiek aikštės buvo itin erdvios. Prisipaveikslavom, pasiklausėm dar daugiau muzikos, persimetėm keliais žodžiais su netgi čia sutiktais lietuviais, prisipirkom suvenyrų, pavalgėm kažkokioj užeigoj, kurioje leidžiama rūkyti (tai buvo keista) ir ėjom link kito Gaudžio kūrinio – La Pedrera.
 |
| Šitoj pirkioj gyveno patsai Gaudis |
 |
| Suvenyrų krautuvė. Už nežmoniškas kainas galima įsigyti visko |
 |
| Kabake mergos gėrė... |
 |
| ... vyrai valgė |
 |
| Ir kas pasakė, kad cigaretė man netinka? |
 |
| Alus. Visų problemų priežastis ir sprendimas |
Sočiai pavalgėm. Nors omletas buvo bjaurus, o mano Chorizo labai jau priminė Traditional english breakfast, reikalus pasitaisėm patys, nes pozavom su cyzom dantyse, gėrėm cerveza, juokėmės iš visko ir iš nieko. Patiko.
Ai, La Pedrera. Atėjom gi prie šitos garsenybės. Sako, kad viduje tas pastatas, rodos, banguoja. Už 13 eurų, kuriuos būtų reikėję mokėt už iėjimą, galėjom tiek sangrijos prisipirkt, kad viskas būtų viskas banguot pradėję: ir namai, ir gatvės, ir netgi dangus. Susilaikėm nuo šio apiplėšimo, pasižiūrėjom iš išorės ir pėdinom namo per Gracia – prabangųjį miesto rajoną. Mintyse jau dėliojom tolesnius savo veiksmus, juk rytojaus dieną laukė dar viena ilga kelionė! Planavom užsukt į Montserrat vienuolyną, o po to skrost Prancūziją dar kartą – iki pat Paryžiaus. Vakare ramiai pasibuvom, niekur nebėjom. Paplepėjom su kaimyne iš Kalifornijos. Ji neteko darbo, tai keliauja iš santaupų ir iš valstybės pinigų. Jau du mėnesius! Še, kad nori. Gaila, jog mums, laisvos šalies piliečiams, į pačią pačią laisviausią šalį patekti ilgam yra beveik neįmanoma. Laisvė, vadinasi...
 |
| Trys konteineriai |
 |
| Kunigas - donžuanas, išlindęs iš altoriaus šešėlio, ne tik pas bobas lėkdavęs. Turėdavęs jis ir nuosavą verslą |
 |
| "Žuvies krautuvė" |
 |
| Suoliukai - ir tie Gaudi projektuoti |
 |
| El MacDonald's |
 |
| Buvau besibalotiruojąs į Barselonos merus... |
 |
| La Pedrera. Pasigrožėkit bangavimu |
 |
| Trūkstanti kanalizacija - dažnas reiškinys Pantalonijos sostinėje |
 |
| Hostelio laiptinė |
 |
| Don Lukas |
 |
| Don Vido |
 |
| Don Artūras |
 |
| Pašaukimas virti neapleido manęs net ir atostogaujant |
Virš debesų
Viešbutį palikom anksti ryte. Gerą valandą grūmėmės su rytiniais Barselonos kamščiais. Navigacijoje puikavosi užrašas "Montserrat". Labai norėjom ten nuvykt. Ir nuvykom! Vingiuotais keliukais užkilom į aukštą kalną...
 |
| La umės juosta |
Prisiparkavom, susisupom į paltus ir šalikus ir patraukėm į kelią. Žodžiais nenupasakosi nei tų vaizdų, kuriuos mums parodė kalvotoji Katalonija, nei to jausmo, kuris užplūsta regint visa tai. Praleidom kelias valandas kopinėdami po kalnus bei apžiūrinėdami vienuolyną.
 |
| Vienišas debesis |
 |
| Į viršūnę kilom traukinuku-keltuvu |
 |
| Ir dar viena reklama |
 |
| Visi |
 |
| Aguonos žiedlapis, ryto apverktas |
 |
| "Aš noriu kilti aukštai, kur debesų kalnaaaai" |
 |
| Pasodinom ąžuolą |
 |
| Vienuolio milžino pėdsakas |
 |
| Autobuso stotelė |
 |
| Va kokiais takais vaikščiojom |
 |
| Vienuolyne |
880-aisiais mūsų eros metais katalonijos piemenukai, beganydami avis, pamatė ryškią šviesą, besileidžiančią iš dangaus į kalnus. Po to legenda pasakoja apie tos šviesos pėdsakų paieškas, olos radimą, visokius švenčiausiųjų mergelių atvaizdus ir apraiškas. Žodžiu, Šiluva 1300 metrų aukštyje. O anuomet žmonės labai religingi būdavę, tai jie susibūrę draugėn nutarė pagerbti tą dieviškąjį manifestą pastatydami ne šiaip ten kokią skulptūrą, o ištisus rūmus, kurių interjerą laikui bėgant kurdino ir puoselėjo tokie piešybos vilkai kaip antai Salvadoras Dalys, Padlo Pikaso beigi El Greco. Privalu pripažinti: net tokiam dailės ir architektūros neandartaliečiui kaip aš akis paganyti yra į ką. Vis dėlto ši vieta yra tarsi lokalinė Meka – per metus šičia pabuvoja tūkstančiai žmonių. Ir krikščionių, ir nelabai. Na, katalikiškąją pareigą atlikau. Ne ne, keliais apie vienuolyną nėjau! Tiesiog uolos plyšyje uždegiau žvakutę už šeimą, gimines ir draugus. Gal ir nieko stebuklingo, bet o jeigu...
 |
| Laiptai į dangų |
 |
| Kažkuri iš šių žvakučių dega ir tau, gerbiamas skaitytojau |
Besireligijuodamas nužioplinėjau nuo savo dream team, o kai bandžiau vytis, susidūriau su šimtų žmonių, plūstančių iš mišių, lavina. Tai valandėlę prabimbinėjau vienas. Galiausiai patykojau draugų prie ištikimosios Hondos, ir nudardėjom žemyn. „Apsivalėm sielą“, tarė bendrakeleivė ne Kristina (redakcijai vardas žinomas, aut. past.). Ir iš tikrųjų, nuėjus šitiek kilometrų kalnų keliukais, jautėsi nuovargis, bet jis buvo malonesnis už bet kokį poilsį. Kalnų oras, pritrenkiantys reginiai ir gera draugija privertė įsirašyti šį pusdienį į visų gyvenimo pusdienių Top20.
Antrasis pusdienis prasidėjo taipogi smagiai: kelias nevargino, nes vedė ne automagistrale (nusprendėm siųst jas skradžiai kartu su savo nepamatuotais mokesčiais), o per Ispanijos, oi, atsiprašau, Katalonijos pievas, kaimus ir vynuogynus. Buvo keista, nes visi miesteliai buvo, regis, išmirę. Nei žmonių, nei karvių, nei mašinų. Nieko. Kad visko negaubtų šitoks paslapties šydas, suverčiau kaltę urbanizacijai. Tolumoj bolavo Pirėnų kalnai. Paskui ta toluma vis artėjo, kol vakaras mus pasitiko dangiško grožio reginiais.
 |
| Vestibiulis su The Beatles atributika |
 |
| Jaukus vidinis kiemelis |
 |
| Bendrabutinis kambarys. Nebuvo, kuo skųstis |
 |
| ...ir po Paryžiaus gatves pasklido mano batų kvapas |
 |
| Polas McArtis |
Išėjom pavakare, apie penktą. Tiesiu taikymu patraukėm į kalvą, kurios viršūnę puošė Sacré-Cœur (Šventosios Jėzaus širdies) bazilika. Kiek pavyko sužinoti iš nepatikimų šaltinių, bazilikos statymas turėjo ne tiek religinius, kiek politinius pamatus. Po to kažkaip gavosi, kad frankai kariavo su mūsų, amžiną atilsį, braliukais prūsais, ir nutiko taip, kad tūkstančiai frankų kareivių žuvo (berods 58 tūkst.). Ką jau ką, bet prancūzai karus pralaimėti moka... Tai va, tų kareivėlių garbei ir buvo pastatyta bažnyčia, kurios papėdėj knibždėjo anaiptol ne frankų palikuonys: ir vėl pasijutome apsupti juodų kaip derva kadais Pilėnuose žmonių, pasitikusių mus visai ne tradiciniu „Hello“:
– Akuna matata, my frie
nd! – tarė, kaip spėjau, alfa patinas ir ant mūsų riešų ėmė pinti kažkokias apyrankes, primenančias septintąją klasę, kuomet paaugliai, bandydami išreikšti patiems dar nesuprantamą potraukį priešingai lyčiai, pindavo „draugystės apyrankes“. Ir kuris jų daugiau turėdavęs, tasai gi jausdavęsis daugel draugų turįs. Nesu turėjęs nė vienos... Ir še tau. Pirmuoju mano draugu užsimanė būti juodukas. Kai pasijuntu apspistas žmonių, labai sumištu. Mandagiai atsisakiau, iš visų jėgų patraukdamas ranką bei pažvelgdamas rūsčiu, vaikystėje Šiauliuose įgytu žvilgsniu. Regis, suprato. O vat Luko ir Vitos neklausė, nupynė jiems apyrankes (tarp kitko, labai greitai ir gan kokybiškai) bei, kaip ir reikėjo tikėtis, pareikalavo simbolinio mokesčio
– dešimties eurų. Kažkiek nusidėrėję, užlipom laipteliais ir išvydom tai, dėl ko, plius minus, čia ir lipom: miesto panoramą, nutviekstą ryžų saulės spindulių, Monmartro menininkus, namelius kaip iš... Nežinau, gal iš svajonių? Pamatėm Eifelį, kuris, kaip visad, pozavo visu savo ūgiu pasistiebęs. Savimyla tas Eifelis. Bet fotogeniškas. Nėr turbūt pasauly antro tokio miesto, kuris turėtų tokį ryškų statinį-lyderį. Sakysit, Kremlius Maskvoj? Koliziejus Romoj? Akropolis Vilniuj? Ne, Eifelis yra simbolių simbolis...
Taip bemąstydamas, vaikščiojau, paveikslavau, grožėjausi ir kvėpavau. Iš pradžių kvėpavau armonikos muzika, tapytojų akvarele, akrobatų judesiais, saulės mūšiu su naktimi... Bet aš nesu menininkas, vien tuo gyvas negaliu būti. Todėl ėmiau uosti kavinių skleidžiamus gundančius aromatus. Ir spėkit, susigundėm! Prasėdėjom gerą valandą jaukiam bariuke, užkandom, pasijuokėm ir nutarėm traukt namo bei žadinti miegalius.
 |
| Pas mus skudurynai ir pigesni, ir tvarkingesni dešimt kartų |
 |
| Balandžiais ir ne*rais apaugus jinai... |
 |
| Vienas įspūdingiausių matytų akrobatų |
 |
| Jis 2003-aisiais žaidė Marijampolės "Šūduvos" komandoje |
 |
| Namų miškas |
 |
| Gražu, nors tu ką... |
 |
| Vadeliotojas, pasikinkęs burbulus |
 |
| Jei nebūtų parašę, nebūčiau ir supratęs |
Grįžę radome porelę tebemiegančią. Pažadinę pakeitėm jų būseną iš „Miegu kaip užmuštas“ į „Užmušiu tuoj visus.“ Supratom, kad geriau juos palikt dar paknapsėt, ir patraukėm ieškot kokios knaipės, kur įpila vyno. Nutariau nušauti du zuikius, tuo pat metu parodydamas vieną kitą Paryžiaus žymią vietą savo naujokėliams keliauninkams. Jaučiausi didis ekskursijų gidas, nes rankose gniaužiau metropoliteno žemėlapį, o Paryžiuj buvau buvęs ištisus nesuskaičiuojamus vieną kartą. Nusileidę apmyžtais laiptukais į metro stotelę, maloniai nustebom, nes bilietų kainos kone trigubai mažesnės nei skruzdėlyne kitapus Lamanšo. Kitas stebinęs dalykas – tų bilietėlių nelabai kas ir perka. Eina sau mesjė, iš pažiūros rimtas – su sakvojažu, monokliu – ir tik pyst, peršoka vartelius lyg niekur nieko ir patraukia žemyn, kur vingiuoja grojantys metro traukiniai. Grojantys? Grojantys! Labai patiko tai, kad požemiuose knibžda įvairiausių muzikantų. Tiek tuneliuose, tiek traukiniuose galima sutikt ir visokių mocartų, šubertų, bethovenų, ir leidigagų bei byberių. Įlipa vienoj stotelėj koks tamburinininkas, pagroja tris minutes, kitoj išlipa, kitas jį pakeičia kokią dūdą žalvarinę pasigriebęs. Taip ir tęsiasi Nebaigtoji simfonija...
Na ką, tai pasipyškinom prie Triumfo arkos, pasibastėm po Avenue des Champs-Élysées ir nieko tinkamo neradę parvažiavom į Monmartrą. Parėję nusigandom, nes šeštojoje lovoje radom miegančią negražuolę – tamsiaodę moterį, lizdo pavidalo šukuosena bei šelmiškais ūsiukais. Ką gi, nieko čia labai baisaus. Ir užmigom.
 |
| Manot, nemato? Pažiūrėkit į atspindį |
 |
| Naktis prancūzų triumfo nepaslėps! |
 |
| Tiesą sako ta paklodė |
 |
| Garsusis Mulin ružas (raudonasis malūnas) |
Ryte atsikėlėm pakilios nuotaikos, kadangi mes neprisigėrėm, o Vidas su Kristina išmiegojo kokias 20 valandų. Netrukę susiruošėm ir patraukėm į metro stotelę, kurioje įsigijom visą dieną galiojančius bilietus. O taip, pasivažinėt teks nemažai. Gal kyla klausimas, kam metro, jei turim Hondą požeminiam garaže. Tačiau vairuoti Paryžiuj yra tikras absurdas, kadangi net pėstieji juda greičiau už automobilių srautą. O kur dar nesvietiškos parkingo kainos...
Tiesiu taikymu nulėkėm prie Triumfo arkos, nes miegaliai jos vakar nebuvo matę. Padarėm keletą standartinių kadrų ir sėdom į traukinį, nugabenusį mus prie Eifelio. Iki antrojo bokšto aukšto (jų yra trys) lipom laiptukais, kas kai kuriems sukėlė širdies permušimus bei niurzgėjimo priepuolius. Nepaisant to, užlipus buvo smagu. Paryžius skendėjo rūke, buvo vėsu ir drėgna. Tačiau tatai miestą darė dar žavesnį ir „paryžiškesnį“. Grožio pakerėti, liftu pakilom į pačią viršūnę, esančia turbūt kokio milijono metrų aukštyje. O jei rimtai, bokšto aukštis yra 324 metrai. Jei jį padidintume 120 000 kartų, galėtume juo apjuosti žemės rutulį. Na o tuo tarpu Vilniaus televizijos bokšto aukštis siekia 326,5 metro.
In your face, Paryžiau! Tiesa, televizijos bokšto apžvalgos aikštelė, kad ir besisukanti, yra pakilusi vos 160 metrų virš duobėtų Karoliniškių gatvių. O Eifelio
– apie 300 m. Vaizdas pasakiškas.
Pateiksiu dar keletą įdomybių, kurių galima sužinot lipant ir užlipus į bokštą arba tiesiog internete. Bokštas buvo pastatytas vos per dvejus metus, o jį projektavo Gustavas Eifelis
– žmogus, sugalvojęs pastatyt Laisvės statulą, bet šiek tiek nepavykus, išsiuntęs ją amerikiečiams kaip draugystės ženklą. Eifeliui statyti buvo sunaudota per 9400 tonų geležies ir 60 tonų dažų. Deja, vienas darbininkas žuvo šiose statybose. Vėl lyginu su Lietuva: statant Šiaulių prekybos centrą „Saulės miestas“ žuvo bemaž 4 žmonės.
.. Eifelio erekcija yra tokia tvirta, kad, netgi pučiant stipriam vėjui, viršūnė siūbuoja vos 15 cm, kas yra labai nedaug iš pažiūros gležnam statiniui. Yra ir daugiau tų įdomybių, bet tai šitam pasakojime ne bokštas svarbiausias, o aš. Ir mano draugai. Sušalom, žinokit, labai. Nusileidę puolėm ieškot kokios kavinukės, o kokius 300 metrų mus lydėjo juodaodžiai prekeiviai, siūlydami visokius blizgučius.
 |
| Kol kas šypsotės, cha. Tik pradžia |
 |
| Kaip balandžių pulkas prie išėjimo būriavosi prekiautojai |
 |
| Šitas veikėjas sekė mus kelis šimtus metrų |
Kita stotelė – Luvras. Iš traukinio išlipom po pat muziejumi. Nustebino kaina už įėjimą – jaunimui iš Europos Sąjungos patekti į kone didžiausią ir lankomiausią pasaulio muziejų nekainuoja nieko. Eiliniam meno mylėtojui-fanatikui reikia 3-4dienų, norint apžiūrėti didžiąją dalį meno vertybių. Mes gi tai padarėm per 3 valandas. Šiaip tasai muziejus padalintas į, jei neklystu, aštuonis skyrius: senovės Egipto, Artimųjų Rytų, Islamo, Romos ir Graikijos, skulptūrų, dekoratyvinio meno, paveikslų bei spaudinių. Pažiūrėt tikrai buvo į ką netgi mums, tūpiems emigrantams iš Rytų Europos.
 |
| Kažkoks garsus paveikslas, kurio pavadinimo nežinau |
 |
| Dar vienas toks |
 |
| Mona Liza. Vaikystėj ją pravardžiuodavo Džokonda-Anakonda |
 |
| Mažas skriaudžia didelį. Dovydo ir Galijoto kova |
 |
| Paveikslas kitas, scenarijus tas pats |
 |
| Egiptiečių Oziris, Tutmozis, Ramzis, Amonas-Ra ir kiti paukščiagalviai |
 |
| Dėl akivaizdžių priežasčių, jis turėjo bėdų su kraujotaka, todėl teko amputuoti rankas |
 |
| Grupelė entuziastų piešia tai, kas jau šimtus kartų buvo perpiešta. |
Išėję iš muziejaus, ėjom Neries, tfu, Senos pakrante. Pasigėrėjom pakartojamais reginiais, praėjom pro man jau matytą Paryžiaus Katedrą, pasukom, nužygiavom iki pat Bastilijos. Sutemo. Pavargom. Sušalom. Sušilom kavinukėj, puolėm į metro ir parvažiavom į hostelį. Užteks to Paryžiaus.
 |
| Knygų kioskas |
 |
| Lopų turas |
 |
| Žandarų mašinos stovi. Suprask - ramus miestas |
 |
| Bastilija. Šiauliuose irgi yra panaši |
 |
| Artūras. Šiauliuose irgi yra panašus |
Išsimazgojom galvas, perlaužėm vyno bonką, užkandom puvėsinio sūrio... Atrodė, pats laikas eit miegot. Bet kur gi. Ne miegot čia atvažiavom. Pakilom ir nužygiavom prie čia pat esančio Mulin ružo, ėjom gatve, pilna barų ir klubų. Aplankėm porą, o apsistojom trečiajame. Vaikinas su gitara atliko žinomus poproko kūrinius, o mes jam pritarėm. Smagiai praleidę vakarą, parsvirduliavom ir lūžom. Rytojaus dieną laukė kelionė namo.
 |
| Amelija iš Monmartro |
Paskutinė diena
O prasidėjo ji skubiu kėlimusi, prancūziškomis bandelėmis su pienu, daiktų dėjimusi ir kelionės pabaigai būdingu gumulu gerklėj. Išsikraustėm iš viešbutuko, nusinešėm daiktus į Hondą, laukusią mūsų netoliese buvusiame garaže, ir dar sykį aplankėm Monmartro kalną.
 |
| Įėjimas į metro panašus į siaubo kambario vartus |
Prisipirkom suvenyrų, pasivaikščiojom ir sėdom į savo bolidą. Įspūdžių pakako, o ir pinigai kaip tyčia baigėsi. Metas namo. Nuo Paryžiaus iki Dunkerkio (keltamiesčio) važiavom iki pat vėlaus vakaro. Kadangi nenorėjom mokėti už kelius, varėm per visokias ganyklas ir kaimus. Bevažiuojant, Honda užmerkė vieną akį – perdegė priekinis žibintas. Nusikeikėm ir važiavom toliau. Tuomet užgeso ir antrasis! Prieblandoj šiaip ne taip pasiekėm degalinę. Viskas baigėsi laimingai. Į keltą įvažiavom jau naktį, o į Crawley parsiradom paryčiais...
 |
| Stade de France stadionas. Telpa 80 tūkst. snukių - tiek, kiek Molėtuose, Širvintose, Kazlų Rūdoj, Skuode, Kupišky, Zarasuose, Pasvaly, Šakiuose, Švenčionėliuose ir Kaišiadoryse kartu sudėjus |
 |
| Sudie, kontinente. Dar susitiksim! |
Ar patiko? Noromis nenoromis, lyginu savo dvi 2010-ųjų keliones. Ši buvo kur kas geriau suplanuota, labiau koncentruota, todėl žymiai daugiau pamatėm, aplankėm, o ne vien tuščiai bastėmės po miestus. Iš kitos pusės, nepatyriau to nutrūktgalviškumo, kuomet nežinai, kur būsi ir ką veiksi rytoj... Na, bet daug dar liko neaplankytų vietų, todėl bus dar visko. Ačiū, jei skaitėt, o ne vien žiūrėjot nuostabias žadą atimančias nuotraukas su taikliais ir neapsakomai šmaikščiais komentarais po jomis. Iki kito karto, gerbiamieji skaitytojai!
Arturai, tu saunuolis! aciu uz nemokama kelione mano galvoje;}}
AtsakytiPanaikinti