Nagi, pasvarstykim drauge, kodėl aš keliauju. Gal kad visą vaikystę praleidau nosį įsmeigęs į rusiškus žemėlapius ir atlasus? Gal kad pažiūrėti į pravažiuojančius traukinius visad būdavo smagiau negu eiti į kino teatrą? Gal todėl, kad pamatyti, kur susitinka dvi jūros, noriu žymiai labiau už Audi a4 viens devyni TDi ir butą Pašilaičiuose su reguliuojamu šildymu? O gal tiesiog šitaip bandau išreikšti vidines klajones ir pabėgt nuo kažko? Ar surasti kažką? Atsakymo čia nerasit. Bet bus nuotykių.
Pasirengimas ir pakilimas
Gyvenimas ten, kur lėktuvai kas dvi minutes kyla ir leidžiasi vos ne į kiemą, turi savų privalumų. Nori nenori, užsimanai skristi. O man dar ir proga pasitaikė. Tiksliai nepamenu, ar buvau pakviestas, ar pats įsiprašiau į svečius, bet išėjo taip, kad po kelių trumpų pokalbių su Jolita – drauge, studijuojančia Danijoje – nusipirkau bilietą į Kopenhagą. Šiuo metu į bet kurį didesnį Europos miestą galima „sulakstyt“ už 200 - 300 litų, taigi mano skūpumas puikiai susitarė su noru aplankyti Daniją ir draugę. Arba draugę ir Daniją.
Iš anksto pirkau ir traukinio bilietą iš Kopenhagos į Odensę (ten buvo mano namai) ir atgal, nes perkant „vietoje“, anas būtų man atsiėjęs tiek pat kiek ir skrydis lėktuvu. Baltu nedideliu lėktuvu oranžiniais pelekais.
 |
Balto nedidelio lėktuvo oranžinis pelekas |
Baltas nedidelis lėktuvas dideliu greičiu iš vasara kvepiančios saulėtos Pietų Anglijos, pasipuošusios sakurų žiedais bei padidėjusiu PVM, nuskraidino į nežinia ką atnešiantį paslaptingąjį vikingų kraštą. Apie Daniją žinojau nedaug. Ji, kaip ir Lietuva, kadaise buvo milžiniška galinga šalis. Vadinosi ji Danijos imperija. Ji, kaip ir Lietuva, dabar yra nedidelis kraštas prie Baltijos jūros. Tačiau ji, skirtingai negu Lietuva, šiuo metu lyderiauja pasaulyje pagal daugybę gyvenimo lygio rodiklių. Visuomet ją nejučiomis lyginau su Olandija. Tiek geografiškai, tiek ekonomiškai panašios šalys, o ir kalba kažkokia nenormali... Atėjo metas palyginti ir įsitikinti, kad aš ir vėl teisus.
 |
Padžiūvusi upės delta |
 |
Virš Danijos, deja, debesys |
 |
Øresund tiltas, jungiantis Daniją ir Švediją |
Kopenhaga. Vėjo nublokšti
Po neilgų klaidžiojimų oro uoste susitikau su Jolita, ir šnekučiuodamiesi sėdom į metro. Išties net nežinojom, kur važiuojam – ji taipogi nebuvo buvusi sostinėje – bet nelabai ir rūpėjo. Išlipom stotelėj Christianshavn, nes gražiai skambėjo. Pamatėm bažnyčią. Bandėm prieit – nesigavo. Miestas išvagotas upių, upokšnių ir kanalų. Klaidus, bjaurybė. Tuo įsitikinom dar ir vėliau. Užbėgant už akių, miesto klaidumas, kombinacijoje su mano žioplumu, dieną pavertė nesibaigiančio juoko labirintu.
Na ir nereikia tos bažnyčios. Jų ir taip apstu. Daugiau nei viešųjų tualetų ir makdonaldų kartu sudėjus. Ir išvis man, nusidėjėliui, atrodo, kad tų Dievo namų skaičius jau senokai viršija realų jų poreikį. Nebetiki žmonės nei Dievu, nei patys savimi. Bet pažiūrėti gražu. Mano akiai jos mielesnės negu neoniniai stikliniai supermarketai. Primena kažkokius gerus dalykus, kurie buvo seniau, bet dabar išnyko.
 |
Cukraus fabrikas. Už jo - neprieinamoji bažnyčia |
 |
Kopenhagos rotušės vidinis kiemelis |
Pėdinom atsitiktine kryptimi, kalbėjomės atsitiktinėmis temomis. Ir apie orą teko pabendraut, kadangi jis buvo, švelniai tariant, ne koks. Vėjo gūsiai priversdavo sustot, susičiaupt, kibtis į tvoras arba vienas į kitą. Kiekvienas pro šalį važiuojantis dviratininkas patirdavo mini katastrofą. Dužo pastatų stiklai, skraidė reklaminiai plakatai, triko eismas.Tačiau nei skųstis, nei dejuot nesinorėjo. Pasakiau sau, kad aš esu atostogose, ir tegu nors ir Apokalipsės raiteliai atjoja – man nė motais.
Atkirpę, kaip vėliau paaiškėjo, nemažą miesto dalį, pamatėm kažką panašaus į centrinę aikštę: daug raudonų didingų pastatų nusilupinėjusiais šviesiai žaliais stogais, hotdogų vagonėliai, minios žmonių, trypčiojančių prie raudono šviesoforo signalo... Nutarėm, kad šlaistytis pakaks, reikia gi tą miestą apžiūrėt. Sukišom nosis į bure ar aitvaru ketinusį pavirsti žemėlapį ir nėrėm tolyn.
 |
Pramogų parkas Tivoli |
 |
Skandinaviškas kryžius - seniausia pasaulyje valstybės vėliava, tebenaudojama šiandien |
 |
Prieš Velykas danai margina ne tik kiaušinius |
 |
Priminė Brandenbengurmurburgo vartus |
 |
Šia neskoninga spalva pasidabinusios ir skulptūros, ir kai kurie stogai |
 |
Poseidonas šūdagalvis |
Bevingiuodami senamiesčiu, šiek tiek pasimetėm. Įžangą į nesklandumus padariau aš, bandydamas išpainioti siūlą, įsivėlusį į Jolitos auskarą. Taip įsijaučiau į aukštojo pilotažo chirurginę procedūrą, kad nė nepajutau, kaip žemėlapis it plunksnelė nuskriejo nesvetingojo miesto dangumi. Ką gi, sėkmė nuo mūsų nusigręžė – pati kalta. Pamestas žemėlapis neatnešė nieko kita, tik juoką. Kikendami pasiekėm didoką parką, preciziškai apipjaustytomis medžių viršūnėmis. Jo gale stūksojo gražuolė pilis, pavadinimu Rosenborg slot. Pamąsčiau, kaip prieš 400 metų, tamsuolių, raganų ir vos ne dinozaurų laikais, žmonės sugebėjo statyti tokias grožybes, lyginant su dabartiniais imbecilais architektais ir šiknasmegeniais dizaineriais. Gal kažko nesuprantu...
 |
Karalius Kristinas IV čia leisdavo vasaras |
 |
Pilį juosė vanduo ir sergėjo sargybiniai su automatais |
Ilgai netrukę, vėl priėjom senamiestį, iš kurio jau buvome išklydę ir gerokai nutolę dėl akivaizdžios žemėlapio stokos. Be visa ko, dar gi kenčiau maisto neprietelių. Tobulam kūnui – tobulas maistas: gėriau jogurtą iš tetrapako, o užkandau pigiausiais sausainiais, kurių skonį galima apibūdinti „klintis ir žvyras su organinės kilmės priemaišomis.“ Bet buvo gera. Pamatėm pusėtinai gražų statinį, į kurį nutarėm įkopt vardan neįkainojamų Kopenhagos panoramos nuotraukų, kurių internete nė su žiburiu nerasi. Rundetaarn vadinosi tas bokštas. Anuomet jis atlikęs observatorijos paskirtį. Ir laiptų jame nebuvo, kadangi kažkuris iš perdėm išpuikusių Danijos karalių tingėjo nešti savo nuosavą subinę aukštyn, todėl takas buvo pritaikytas karietai pravažiuoti. Užkopę neregėto ilgumo spirale, vėl susikovėme su vėju, kurio nebegalėjo sulaikyti nei pastatai, nei krintantys dviratininkai, nei mano keiksmažodžiai. Pasidavėm stichijai. Gūsio metu stovėjom ir tikėjomės, kad išstovėsim. Nurimus vėjui, puldavau fotografuoti.
 |
Tarsi dviejų bažnytkaimių sandūra |
 |
Pasimelst čia yra kur. Ir yra dėl ko |
 |
Nupūstas kadras |
 |
Jolita 0 - 1 Vėjas |
Užkandę vėjo nusileidom, ir pajutau, kad nejaučiu kaklo. Nusprendžiau nerizikuoti susirgti pirmąją dieną, todėl vienoje parduotuvių įsigijau skarą. Закон подлости (kiaulystės dėsnis) – vos apsimuturiavau, vėjas nurimo, ir saulė ėmė šildyt. Nepaisant linksmo apmaudo, jausmas buvo malonus, nuotaika dar labiau pagerėjo. Be to, visiem galiu girtis, koks esu šaunus, nes šopinausi Kopenhagoj.
Pagaliau radom turizmo informacijos centrą, pasiėmėm kokius keturis žemėlapius (jei kartais vėl susimaučiau) ir nužygiavom tolyn. Turėjom tikslą. Ir jį bemat pasiekėm: Fristaden Christiania. Tai – miestas mieste. Kažkuo panašu į Monmartrą ar Užupį, bet skirtumai per dideli, kad būtų galima gretinti. Kristijanija turi atskiras savivaldos teises, savus įstatymus, valdžią ir vėliavą. Čia legalūs lengvieji narkotikai (žolė, hašišas), todėl ore tvyrojo laisvės kvapas. Būnant geros nuotaikos, vietinius gyventojus galima vadinti svajokliais, menininkais, keliautojais, laisvos dvasios žmonėmis. Iš kitos pusės žvelgiant, apstu visuomenės atmatų: girtuoklių, apdriskusių valkatų bei nusikaltėlių. Vienaip ar kitaip, kultūrinio šoko būta. Pasivaikščiojom kiek nejaukiai, tačiau to ir laukiau. Galų gale pirmą kartą prisėdom (buvo jau pavakarė) ant kalniuko ir pakėlėm Carlsberg skardines už... Kopenhagą.
 |
Balta drobulė ant šniūro pakibusi eismą sutrikdė, o vėjas klastingai šypsojosi... |
 |
Populiarus parduotuvių tinklas su lietuviška atributika |
 |
Artėjant prie tikslo |
 |
Dar nežinau, kas tai |
 |
Pasienio punktas. Atvykom |
 |
Kristijanijos turgavietė nuo kalniuko |
 |
Durys į pasaką |
 |
Vėliava |
 |
Vienas kristijaniečių amatų - laivadirbystė |
 |
Pasėjus Carlsbergo skarbonkę per antrąją rudens pilnatį, pavasarį išauga vėliava |
 |
Viena iš daugelio bažnyčių |
 |
Išėjimas |
Saulė Danijoje slinko vakarop, o mes slinkom prie kito lankytino objekto – Mažosios Undinėlės. Daug girdėjom apie ją, nes gi patsai Hansas Kristinas Andersenas tokio pavadinimo pasaką sukūrė. Tarp kitko, visai kraupią pasaką su žiauroka pabaiga, kurią paėmęs Voltas Disnėjus savaip išdarkė ir pastatė multiplikacinį filmą. Taigi, skulptūra išlieta šios pasakų būtybės – daniškosios Žalčių Karalienės – garbei. Man nė mintis nebuvo kilusi, kad Mažoji Undinėlė iš tikrųjų yra tokia maža. Nebūtume nė pastebėję, jau buvom praėję, tačiau dėmesį patraukė žmonių būrys. Tuomet ir išvydom ją. Nelikom sužavėti, gardžiai pasijuokėm iš žmogaus dydžio skulptūros, laikomos viso miesto simboliu. Anot mano neišsivysčiusių smegenų, miesto simbolis turi būti didelis kaip Eifelis, Laisvės statula, Koliziejus ar Sagrada Familia, todėl buvo keista. Ką gi, tobulėjam. Taipogi pakeliui praėjom gan žymia gatve, pavadinimu Nyhavn (naujasis uostas), kuri labai priminė Amsterdamą dėl kanalo, jachtų, kavinių ir spalvotų pastatų.
 |
Ir vėl bokštai... Nepabodo? |
 |
Nyhavn |
 |
Kopenhagos operos teatras |
 |
Kraštovaizdis priminė Lietuvą |
 |
Ji nevirto jūros puta, ne ne ne, ji virto 175 kilogramais žalvario |
Sutemo. Ėmiau šlubčioti. Vaikščiojom naktine Kopenhaga, gėrėm danišką alų (taip, čia leidžiama gert viešoj vietoj). Minėtinas faktas: Strøget gatvė, kuria ėjom dusyk, yra ilgiausia pėsčiųjų gatvė Europoje. Ilgesnė už Laisvės alėją ir Šiaulių bulvarą kartu sudėjus! Vėlai vėlai vakare sėdom į traukinį, kuriame žaidėm žaidimą „Kuris pirmas užmigs“. Dėl rizikingų pasekmių, nusistatėm žadintuvus, kurių beveik ir prireikė. Pusvalandį ėjom nuo Odensės stoties iki namų, parėję dar „perlaužėm“ Bosca butelį tamsiam kambary, kad neprižadintume kambariokių, ir tada jau lūžom...
 |
Kėdė už 13 tūkst. litų |
 |
LEGO parduotuvės apsauginis |
 |
Kaipgi be jo |
 |
Bulkučių kepykla |
 |
Rotušė nakčia |
