Norėdamas atrodyti išmintingas bei intelektualus, pradėk pasakojimą citata.
Artūras Lazarevas, 2011 m. e.
Visiems Jums tikriausiai įdomu, kodėl toks į raštingumo elitą tinkantis žmogus kaip Artūras savo pasaulinio garso tinklaraščio pavadinime daro tokią absurdišką gramatinę klaidą. Ogi frazė Iki saulėtos Pietų gimė šiek tiek pakeitus vieno žymaus lietuvių aktoriaus bei juokdario R. Kazlo žodžius Iš saulėtos pietų. Prikibo tas pavadinimas, nors tu ką, ir dabar jis man yra ne tik įspūdžių iš kelionių pateikimas tinklaraštyje, bet ir šioks toks gyvenimo devizas.
Kaip ruošėmės
Viskas prasidėjo nuo to, kai nedėkingoji ir nesupratingoji mano bosė sužlugdė ketinimus surengti dar vieną kelionę traukiniais iki pat saulėtosios Pietų Ukrainos. Planavau keliauti tenai rugsėjį, tačiau atostogas gavau tik spalio antroj pusėj. O spalis - mėnuo pavojingas, nesinorėjo rizikuoti sušlapti ir sušalti Vidurio Europoj, todėl reikėjo kažką skubiai sugalvot. Ir sugalvojau. Dvejojau tarp Turkijos ir Maroko, o pasirinkimą nulėmė Ryanair'as, skrendantis bemaž į 5 Maroko oro uostus iš daugelio Europos miestų. Taip pat ir iš Londono. Deja, ne iš Vilniaus. Todėl su draugais, gyvenančiais Lietuvoje, teko pavargti ir praleisti ne vieną vakarą internete, idant būtų surastas patogiausias, pigiausias ir logiškiausias maršrutas. Keturios galvos yra geriau nei viena - po smagaus ir jaudinančio diskutavimo sutarėm susitikti Romoje. Nusipirkom kiekvienas po keturis pigutėlius skrydžio bilietus (du pirmyn, du atgal) ir ėmėmės tolimesnio planavimo. Nesinorėjo vykti nepasiruošus kaip kad darėm keliaudami po Europą, vis dėlto Marokas yra didoka šalis, plotu beveik prilygstanti kitapus Gibraltaro plytinčiai ir beveik bankrutuojančiai Ispanijai, o laiko turėjom ne prūdus. Susidarėm matytinų vietų ir darytinų dalykų sąrašą, pasidomėjom kainomis, kurios visai nedžiugino. Pasirodo, ten tikrai ne pigiau negu Lietuvoj, o prisigert kainuoja dvigubai daugiau nei, tarkim, Anglijoj. Ką darysi, gi ne gert važiuojam. O kalbant apie visokius skaičius, kaip antai kainos, algos, temperatūra ir kitus reikalingus žinoti dalykus (būtini dokumentai, skiepai, losjonai nuo saulės bei valerijono lašai), prasitarsiu - rašinyje jų nebus apstu. Palieku tai vikipedijai, kelionių agentūrų iščiustytiems puslapiams bei kitiems neįdomiems šaltiniams, kurių autoriai turi daugiau laiko bei mažiau emocijų negu aš.
Roma. Ar tikrai ne gert važiuojam?
Šis klausimas man atsitiko po mieguistoko skrydžio iš aplytos Anglijos į, kaip vėliau pamačiau, ne tokią jau įspūdingą Romą bei į matyt bjauriausią kada nors matytą oro uostą Ciampino. Po ilgokos kelionės su persėdimu iš autobuso į metro, po netikėtos ir trumpalaikės it drugelio gyvenimas pažinties su juodaplauke studente iš Sicilijos, po klaidžiojimo amžinojo miesto labirintais, susitikau išsiilgusius išsiilgtuosius draugus.
Gediminas - Bajoras - 80's - Švažas
Deividas - Gro - Ali baba
Danas - Slobodanas - Čemodanas
Geras draugas yra tas, kuris vos apsikabinus po metų nesimatymo atkemša Tullamore Dew bonką, kuris nestradalina dėl karabinierių (Italijos policija), kuris pasirengęs vaikščiot kiaurą naktį su manim bei blevyzgot apie laimes ir nelaimes, laidyt įžeidžius juokus visų socialinių klasių atstovų adresu, kurį galiu pasiųsti tolokai, pavadinti pačiu bjauriausiu vardu ir neužsitraukti nemalonės, su kuriuo kartais net nereikia kalbėtis, tačiau kreivos šypsenos ir žibančios akys sako daugiau nei bet kurios gyvenime sutiktos -aitės ir -ytės yra pasakiusios. Tai va, šitie trys aukščiau parodytieji atitinka mano gerų draugų kriterijus. Ir kuomet juos susitikau prie vieno iš tūkstančio Romos fontanų, suvokiau, kad bus smagu. Ir buvo...
Viešbučiai Romoje yra itin brangūs. Net nakvynės namai ar hosteliai yra sunkiai įkandami eiliniam Ryanair'o keleiviui, kurio finansinę padėtį galima būtų apibūdinti kaip Kažkur tarp skriagos ir ubago. Todėl, pasitelkę plačias žiniatinklio galimybes, couchsurfing (sofaslydžio) dėka susipažinome su aibe žmonių, sutikusių mus pagloboti, pavedžioti ir pagurkšnoti su mumis. Pirmoji geradarė buvo Carmen - šarminga ispanė garbanotais plaukais bei nekaltai įplyšusiomis ties šlaunimis pėdkelnėmis. Ji, pasinaudojusi mano akyse prostitucijos sinonimu tampančia Erasmus programa, atvyko į Romą pastudijuoti. Pastarąjį žodį reiktų keisti į bet kokį kitą, pavyzdžiui pašėlioti. Gražus žodis.
Šėlionių dektetas
Švažas domisi svetimtaučių iškilumais
Kaip reikiant prisisiurbę atsivežtinių gėrimų, susipažinę su įvairiausių tautų studentais, ėjom į barą, dalinomės skirtingų kultūrų niuansais. Tos kultūros ne tokios skirtingos yra, jei esi šaunus suglobalėjęs studentas, besišypsantis kiekvienam sutiktajam, nestygstantis vietoje, linkęs pažindintis su bet kuo, kas juda, turintis ką pasakyti kiekvienam, žinantis net 15 valstybių sostines ir vaidinantis kažkokio Čekuolio, Barroso ir Merkel hibridą, nusimanantį apie kiekvieną valstybę, aukštinantį Zeitgeist'ą, dubstep'ą, partizaninį marketingą ir kitus laikinus ir bereikšmius smegenis plaunančius šūdus, pranyksiančius kartu su kitų bereikšmių šūdų atsiradimo diena. Nes kuomet esi elitinis šaunumo besivaikantis ir žodžio kišenėj neieškantis jaunas ir ambicingas žmogus, tavo smegenys yra linkusios priimti bet kokią naują informaciją, kuri yra klasifikuojama kaip šauni. Ir greta savo neaprėpiamo žodyno, įgalinančio pasakyti ačiū įvairiomis kalbomis, tu mielai prisiduri visokius plytos prašančius ir dantimis griežt verčiančius topikus kaip Šiltnamio efektas, Lytinė diskriminacija, Libijos konfliktas ir iš to grėsminga srove plaukiančias konspiracines potemes, verčiančias tave jaustis tartum būtum nužengėlis iš dangaus, visažinis kapitalizmo dievo prievaizdas, teigiantis aplinkiniams, kas gerai, o kas ne, ir net neabejojantis savo teisumu.
Naktį praleidau ant Carmen buto grindų užsiklojęs Gedo kaldros kampučiu. Pailsėjau. Sukrutom apie devynias, kai visi dar miegojo. Palikom dėkingumo kupiną raštelį ir išsinešdinom. Pasirodė, kad esam visai netoliese Vatikano. Švenčiausiame pasaulio kampelyje nusipaveikslavom, nusipirkom alaus ir visą visą dieną praleidom ant kojų. Pasitelkę žemėlapį, aplankėm daugybę legendinių Romos vietų.
Gaivinamės ant tilto per...upę
Pirmoji bendra nuotrauka
Juokiamės
Vandens pirkt nereikėjo, nes mieste pilna čiurkšlių
Nuo vienos iš septynių kalvų
Tautovežis
Koliziejus
Žymiausi planetos griuvėsiai
Jei Roma būtų buvęs galutinis mūsų kelionės tikslas, plėtočiausi ir šlovinčiau jos didingą architektūrą, puikų vyną, nuostabią italų virtuvę, palepinusią mus gardžiais makaronais su kažin kokiu padažu. Tačiau tai tebuvo tarpinė stotelė, paprasčiausia priemonė, padėjusi susiburt draugėn ir siekti tikslo, kurio neturėjom. Siekimas buvo svarbesnis už tikslą.
Sutemus nutarėm važiuoti atgal į oro uostą, nors skrydis į Marakešą buvo numatytas anksti ryte. Naktį praleidom srėbdami sangriją su marokiečiu, kuris turėjo bilietą į vakarykštį skrydį. Vyrukas, vardu Abdul Latifas, temokėjo itališkai ir arabiškai, todėl bendraudami pasitelkėme įvairiausias vaizdines bei kalbines priemones. Vis dėlto nepavyko jam išaiškinti, kad jo bilietas jau nebegalioja. Dar prieš mums susitinkant Abdulą, Danas sumanė pašposyti ir apsimėtė, jog yra aklas. Visi įsijautėme į vaidmenis. Vedžiojom jį už rankos, stengėmės kaip įmanydami vaizdingiau nupasakot, kas vyksta. Matėm kupinus gailesčio keleivių veidus. Ar tikrai tai buvo gailestis? O gal atsargus pavydas? Daugelis nakvojusių oro uoste buvo akivaizdžiai arabiško gymio, o šie tiki, kad matyti pradedi tada, kai užsimerki... Kaip bebūtų, anksti ryte, kai Danui pabodo aklojo vaidmuo, arabų emocijos nebekėlė abejonių - visi buvo sutrikę ir šokiruoti šitokio praregėjimo.
Žodžio eilė prasmė tikriausiai baigiasi ties Europos kontinento pakraščiu. Kol patekom į lėktuvą, teko stumdytis su atkakliai nežinia kur skubančiais marokiečiais. Pirmą kartą pasijutom esantys kažkuo viršesni: kontrolieriai praleido mus be jokių patikrų, ir dar sudrausmino užlįsti prieš mus bandančius Mahometo sekėjus.
Lėktuve nusnaudėm, jei snaudimu galima pavadinti galvos daužymą į plastikinį sėdynės atlošą bandant užmigti vidutinio dydžio turgaus atmosferoje. Nusileidome Marakešo Menara oro uoste. Išlipus pūstelėjo šiltas vėjelis. Afrika.
Arabų kalbos net aklajam nesuprasti
Pluoštai dirhamų - marokietiškų pinigų
Praėję pasų kontrolę Afrikos nepajutome nė viena jusle. Menara oro uostas yra paskelbtas vienu moderniausiu ne tik Afrikoje, kur modernumo kartelę draudžiama iškelti aukščiau artimiausio minareto, bet ir visame pasaulyje. Tačiau vos žengus per jo automatines duris, susidūrėme su kertiniu Maroko, o gal ir viso žemyno, akmeniu - žodžio menu. Mus apspito būrys taksistų, siūlančių pavėžėti iki miesto centro. Kiekvieno jų pasiūlymas buvo pateikiamas su neįtikėtinu pasitikėjimu savimi, lyg tai būtų aukso vertės sandoris tiek jam, tiek ir mums. Vėliau pastebėjau, kad kiekvienas sutiktas marokietis į savo darbą (prekybininko, amatininko ar bet kurį kitą) įdeda tiek dūšios, kiek nė vienas ISM absolventas vadybininkas nėra išmokytas įdėti. Verslumas - marokiečių kraujyje. Nebūsi verslus - baigsi dienas elgetaudamas arba vogdamas. Žinant vagysčių pateisinamumą islame, suprantama, kodėl elgetų yra labai daug.
Baigiant apie taksistus, tąkart buvome nepatiklūs bei atsargūs turistai ir sėdome į patogų autobusą. Išleido pačiame Marakešo centre.
Koutoubia mečetė
Mandarinų sultys Djemaa el Fna aikštėje
Marakešas
Berberų (vienos iš tautų, gyvenusių Maroko teritorijoje dar prieš arabų invaziją) kalba Mur Akush reiškia Dievo miestas. Marakešas yra ketvirtas pagal gyventojų skaičių Maroko miestas (apie milijoną gyventojų, įskaičiuojant priemiesčius). Tam, kas nori atsikąsti kiek įmanoma daugiau Maroko negaišdamas daug laiko, Marakešas yra tinkamas miestas, nes jis yra pats svarbiausias istorinis šalies centras, išlaikęs bent dalelę senojo Maroko dvasios, ir tuo pat metu puikiai išvystytas bei pritaikytas turistams.
Ilgą, karštą ir alinantį pasivaikščiojimą pradėjome Djemaa el Fna aikštėje. Išvertus pavadinimą iš kažkurios kalbos, jis reiškia Vietą, kurioje susirenka negyvėliai. Seniai seniai aikštėje būdavo atliekamos egzekucijos nusikaltusiesiems. Šiandieną aikštė ir dieną, ir naktį yra okupuota dar ir kokių gyvėlių. Buitinių rakandų ir gėrimų prekeiviai, gyvačių užkalbėtojai, būrėjos ir kiti keistuoliai šurmuliuoja čia dienos metu, o kai saulė pradingsta tarp medinos stogų, Djemaa el Fna virsta didžiule muge, talpinančia šimtus įvairiausio maisto paviljonų, muzikantų, cirkininkų, bei pasakotojų, kurie (deja, tik berberų ir arabų kalbomis) seka pasakas vietiniams. Pasakų sekimo tradicijos yra labai gilios visame arabų pasaulyje. Ir tai nėra vien tik tautosaka apie arabiškas laumes, aitvarus ir slibinus. Būtent pasakojimais, o ne knygomis yra auklėjami vaikai, perduodama išmintis, kultūra, religija, kulinarija ir kiti dalykai, padedantys išlaikyti tautiškumą. UNESCO paveldosaugininkai įtraukė šios aikštės pasakotojus į savo saugotinų dalykų sąrašą. Nebūsiu patriotas: šiame sąraše taipogi yra ir šlykščiosios (mano išdavikiškai ausiai) lietuviškos sutartinės bei lietuvių kryždirbystė - garbinimas tų, prieš kuriuos taip aršiai kariavome (kryžiuočių). Šitoks savo tapatumo nesuvokimas, šlovės ieškojimas ten, kur jos nėra, lietuvius pavertė ne tauta, o šiaip žmonių grupe su tam tikromis bendromis problemomis. Kaip galima didžiuotis skambiomis pergalėmis prieš tuos, kurie kardu nešė naują religiją, ir tuo pat metu aukštinti tos religijos puoselėtojus? Kad ši pastraipa nevirstu standartiniu delfi komentaru, tęsiu apie Marakešą.
Kiekvienas didesnis miestas Maroke turi savo Mediną - kažką tokio, ką mes vadiname senamiesčiu. Tai yra seniausia miesto dalis, aptverta aukšta tvora. Marakešo medina, o ypač joje esantys Souks, yra siaurų gatvelių raizgalynė, didžiulis turgus, po kurį pasivaikščioję nustebom, kaip tiek žmonių gali tilpti tokiame mažame plote, ir dar daryti tokį biznį. Ten gali rasti visko, pradedant nuo arabiškų kilimų, gyvų asilų ir rytietiškų prieskonių, baigiant M&M's, marichuana, coca cola ir kitais žalingais dalykais. Pasivaikščiojimas tų prekyviečių labirinte turi šiokių tokių nepatogumų: gatvelėmis zuja motoroleriai ir mulais kinkyti vežimai - pagrindinės žemesnio socialinio sluoksnio gyventojų transporto priemonės. Šiuo atveju zuja reiškia tai, kad vairuotojai čia turi pirmenybę, ir kad reikia nuolat būti budriam ir žvalgytis atgal bei į šalis, kad nebūtum parblokštas ant dulkėto purvino grindinio. O jei tuo pat metu dar ir dairaisi kokios prekės, dar giniesi nuo įkyrių prekeivių, dar saugai kišenes nuo vagilių, o dar ir susižiūri tarpusavyje su draugais, kad nepasimestum, nuovargis ateina vos įžengus į Mediną.
Arbatos koloritas
Vienas pardavėjų
Eiliniai eismo dalyviai: vadeliotojas ir durnešiai
Keptos žuvies prekystalis
Paneša daugiau nei mulas
Tradicinis patiekalas - Tajine (tažinas): bulvės su daržovėmis ir jautiena, patiekiama moliniam indelyje
Išvargę ir sukaitę susisiekėme su Slimane'u - vaikinu, aktyviai dalyvaujančiu Couchsurfing veikloje. Jo priimtų svečių skaičius per keletą metų siekia kelis šimtus - ne visi viešbučiai tiek sulaukia. Susitikome su juo prie Pharmacy Assif - nedidelės vaistinės, esančios naujojoje miesto dalyje. Slimanas nusivedė mus į savo butą, kuriame jau laukė garuojantis tažinas bei dar du marokiečiai. Nusiprausėme, pavalgėme ir likusią dienos dalį praleidome šnekučiuodamiesi su naujuoju pažįstamu bei vis gausėjančiomis jo draugų gretomis. Atrakinom iš Italijos atsivežtą viskio butelį, vėliau - ir tekilos. Rūkėm kaljaną, girdėm musulmonus. Visi jie jau buvo pratę prie turistų, buvo pratę nesibodėti jų atsivežtų gėrybių. Retas jų kalbėjo angliškai, o ir tie, kažką galintys išveblenti, nerodė didelio noro. Vienintelis šeimininkas dar kažką papasakojo, tačiau nesijautėm esantys su kažkokiais kito pasaulio atstovais, kaip kad tikėjomės. Vienintelis jų tebesilaikomas religinis ritualas buvo radijo pritildymas užbaubus maldai iš mečetės bokšto. Buvo lyg ir linksma, tačiau jautėmės nejaukiai. Sulaukėm pasiūlymų važiuoti į klubą, pirkti degtinės, moterų. Kiekvieną kartą tekdavo mandagiai atsiprašinėti bei teisintis nuovargiu ir tuščiomis kišenėmis. Būčiau buvęs ne prieš keltis ir dingti nuo ten kuo toliau. Tačiau už Slimano durų tykojo ne ką mažesni pavojai, todėl tiesiog griuvau it kulkos pakirstas svečių kambaryje už durų vis dar švokščiant arabiškajam Į sveikatą - B'saha.Laukė dar viena alinanti diena keistai kvepiančiame ir skambančiame mieste.
Dušas. Per 3 minutes pribėga pilnas kibiras, tada užsipili
Valgoma ten tik rankomis, ir tik dešine
Švažai, dafuq?
Miegamasis
Miegojom anaiptol ne pūkų pataluos, tačiau pailsėjom puikiai. Tada dar nežinojom, kad netrukus laukia itin sudėtingos nakvojimo sąlygos, o su kiekviena diena didėjantis nuovargis kėsinsis pasiglemžti mūsų gerą nuotaiką. Atsikėlėm, pasvarstę ir sukaupę paskutinius pasitikėjimo likučius palikom daiktus pas Slimaną bute ir iškeliavom į dar vieną ekskursiją po paslaptingąjį miestą. Nežinau, kodėl, bet Marakešas dabar rodosi esąs itin skvarbus - nė viena kita vietovė nepalytėjo tiek daug mano juslių ir nepaliko tokio gilaus įspūdžio smegenyse. Bandau pasakyti, kad, prisiminus miestą, iškyla ne tik vaizdiniai reginiai, bet ir kvapai, garsai, netgi skonis ir dar kažkoks keistas (štoli šeštasis) pojūtis, galbūt vaizduotė. Tą akimirką lankiusios mintys sugrįžta tokios pat gyvos ir stiprios, kokios buvo. Pavyzdžiui, pagalvojęs apie Souks labirintus, regiu saulės šviesą sumišusią su šešėliais nuo plonais augalų stiebais dengto gatvės "stogo". Saulės zuikučiai, braudamiesi kačių numyžto grindinio link, rodos, iš paskutiniųjų kovoja ir su šešėliais, ir su tiršta dūmų uždanga, sklindančia kartais iš smilkalų parduotuvės, o dažniau - nuo kepamos ant grotelių žuvies ar avies. Nori nenori, prisideda ir įvairūs kvapai: gardūs ir aitrūs, kartais trenkiantys į galvą, kartais užgniaužiantys nosį. Rūkalai, maistas, benzinas, šlapimas, dvėseliena, smilkalai, prieskoniai, arbatos, gyvulių mėšlas - visi kvapai kartu, ir visi atskirai... Sakoma, užgniaužus vieną juslę, suaktyvėja kitos. Taip ir Souks - vos sulaikyk kvėpavimą dėl nepakeliamos smarvės, tuojau pat išgirsi visą garsų ansamblį: klegantys arabų rėkaliojimai, juokas, motorolerių dūzgimas, mulų žvengimas ir prunkštimas, liepsnos spragsėjimas, pavieniai pirklių šūksniai ir dar daug kitų garsų, netelpančių į jokią penklinę, bet įsipaišančių į bendrą simfoniją.
Visos šios aplankiusios juslės man yra Marakešas. Ne išpy**rasinti parkai ir milžiniški viešbučiai, oi ne. Ne prabangūs restoranai ir ne sultono rūmai. Galbūt kažkam taip, bet man ne. Šiandieninis Marakešas man yra uždūminta nuo troškinamo tažino gatvė, kurioje sėdi elgeta pūvančia koja. Marakešas man yra įkyraus prekeivio peleninėmis ranka ant mano riešo. Marakešas yra turgus, statybvietė, sąvartynas. Sakau tai su visa derama pagarba, nes miestai-muziejai, dirbtini ir savaip tušti, man neįdomūs. Marakeše verda gyvenimas. Pabrėžiu - verda. Ir pabrėžiu - gyvenimas. O ne kažkokia gyvenimo imitacija, sutinkama mūsų "išsivysčiusiuose" kraštuose. Turiu pabrėžti dar ir tai, kad nesu marokietis, todėl mano nuomonė gali būti didelis sultingas vaizduotės vaisius. Vaizduotės žmogaus, kartais nusivylusio, kartais besidžiaugiančio viskuo, ką turi ir ko neturi, ir dėl ko džiaugtis nereiktų.
Smagiausias visos dienos momentas buvo tada, kai dar sykį įsitikinau, jog tikslo siekimas yra svarbiau negu pats tikslas. Mūsų turistiniame žemėlapyje vos už kelių žingsnių į Vakarus nuo Medinos sienos buvo pažymėta mėlyna upė, taipogi pripiešta palmių, ir paupys paspalvintas žalsvai. O tai reiškė ramų poilsį po ilgo pasivaikščiojimo. Praėję souks raizgalynę, pakeliui link upės aplankėme tokius griuvėsius, kurie kadaise buvo vieno išpindėjusio sultono rezidencija. Jis buvo klajokliško būdo, todėl pasistatęs rūmus juos nugriaudavo, veždavosi visą tą statybinį laužą į kitą miestą, ir statydavosi kitus rūmus. Ir taip darė, kol numirė. Keistas buvo sultonas, bet ant sultonų pykti negalima.
Jei paveiksluoji ne slapčia, prašo pinigų
Legendiniai mandarinai, tik dar be juodo morocco lipduko
Sultono nekuklus sodelis
Griuvėsiuose
Mes, Pasaulio bambos, manom, kad Lietuvoj jų namai. Ar tikrai jie žiemoti į Pietus skrenda? O gal vasaroti į Šiaurę?
Miesto panorama, antenos, o fone - kalnai, kuriuos ketiname perkopti
Maroke visi yra labai paslaugūs. Ironiška šypsena atsiranda veide, kuomet tai tvirtinu. Paslaugūs marokiečiai yra todėl, kad už viską tikisi gauti paslaugumo mokestį. Su tuo susidūrėme dešimtis kartų. Eidami link upės, susitikome mažą berniuką, kuris, lyg žinodamas, kur keliaujame, ėmė žingsniuoti priešaky, kartais atsigręždamas ir modamas ranka. Žinojom, kad tai kainuos, todėl tyčia nuėjom į priešingą pusę, o paskui, patykoję, kol jis nebematė mūsų, sugrįžom į, tada manėm, teisingą kelią. Juokinga bijoti mažo berniuko. Tačiau mažą žmogų gina didelis įstatymas: buvome prisiskaitę, kad nevalia duoti pinigų vaikams, nes šiuo būdu savo nešvarių tikslų siekia pedofilai. Ką gi.
Priėję Medinos vartus, už kurių turėjo atsiverti stebuklinga oazė, išvydome, vėl pavartosiu šį žodį, savartyną. Iš upės tebuvo likusi vaga, pilna šiukšlių, žalumos nebuvo nė kiek. Nusijuokėme, kiek pyktelėjom ant melagio žemėlapio, tačiau neteko nusivilti, nes tame paupyje pamatėme dar vargingesnį Marakešą - visišką lūšnyną.
NeNe munas ir NeNe ris, ir NeNe vėžis
Tokių gatvėse šimtai
Supykęs ant pasaulio, Ibrahimas išgėrė upę analiniu būdu
Dvesianti avis
Vos gyvą žolę skabo vos gyvi asiliukai
Kitokia kasdienybė
Taip gavosi, kad įsibėgėję net nepajutom, kaip apėjom didžiąją dalį Medinos palei išorinę jos sieną. Prisižiūrėjom visokio visokių žmonių gyvenimo, nesusitikom anei vieno turisto. Kokie koncentruoti būna ir kiek smagių dalykų nepamato tie bažnyčių fotografai. Taip vadinu (na, nuo šiol vadinsiu, nes ką tik sugalvojau) turistus, keliaujančius nuo vieno lankytino objekto prie kito. Dar kartą tvirtinu, pamatyti natūralų žmonių gyvenimą iš šalies yra žymiai vertingiau negu parsivežt šimtą nuotraukų, iš kurių aštuoniasdešimt dvi yra nekokybiški wikipedijos kadrų analogai, o likusios aštuoniolika - sulietos. Ko vertas vien mūsų aptiktas blusų turgus, esantis autobusų stoties pašonėje! Keista, žavu ir juokinga buvo žiūrėti į pardavinėjamus sulankstytus aliuminius arbatos šaukštelius, surūdijusius varžtus, neveikiančius rašiklius, pažertus tiesiog ant šaligatvio. Tiesa, aptikome ir išties įdomių dalykų, kurių nė viena suvenyrų krautuvė nesiūlytų. Ne kokios štampovkės, o tikri marokietiški papuošalai, vėliavos, diržų sagtys ir kiti, mūsų akimis, vertingi suvenyrai. O jų vertę mes bandėme numušti pačių marokiečių ginklu - derybomis. Jei esate pradedantysis derybininkas Maroke, siūlomą kainą rėžkite dešimteriopai. Prekeivis bus, žinoma, nustebęs, gal nusijuoks iš prašomos 90 procentų nuolaidos, o gal ir pyktels, bet šis žingsnis yra pats svarbiausias. Paskui, priklausomai nuo oponento sukalbamumo ir realios daikto vertės, leiskite kainą šiek tiek pakelti, ir galų gale tiesiog atsisakykite pirkti! Kai jau purtydamas galvą ketinsite nueiti, tikėtina, kad pardavėjas atlyš ir arba pasiūlys prekę už paskutinę jūsų skelbtą sumą, arba už vos kelis papildomus grašius. Jei perkate kažką, ką matėte keliose parduotuvėse (o taip, ten rankų darbo yra minimaliai - viskas gaminama fabrikuose), sugudraukite: su nepasitenkinimu akyse išrėžkite, kad "Va tę va už kampo mačiau tą patį prieskonį už mažesnę kainą, ir dar maišeliukas biskį didesnis tę va buvo." Nuolaida garantuota. Štai kaip siūlau elgtis norint pačiam pasidaryti totalinį finalinį galutinį išpardavimą.
Audžia, verpia ar tiesiog sieną laiko?
Prekystalis blusų turguj
Arabų kalbos nemoku, bet arabų skaičiai man nesvetimi. Kadre naudoju jo paties parduodamą skaičiuotuvą
Dar žiupsnelis realybės
Vaisių biznis sukasi ir naktį
Essaouira
Anksti atslinkusi naktis nutraukė mūsų šopingą. Susėdome vienoje aikštėje, užkandom, pasižvalgėm į žmones, prastūmėm valandą ir nuslinkom link Pharmacy Assif, kur turėjome susitikti su Slimanu. Vakar vakare su juo buvom sutarę, kad jis suveiks mums automobilį, kuriuo galėsime patogiai ir nebrangiai apkeliauti tai, ką daugmaž buvom susiplanavę. Po šiokio tokio nejaukaus pasivaikščiojimo su nepažįstamais marokiečiais tamsiomis Marakešo gatvėmis, vienoje kavinių susitikome su dviem kostiumuotais vyrais. Jaučiausi kaip kokiame mafijozų susitikime, o ir atrodė panašiai: tamsūs akiniai, dar tamsesnė kava, cigaretės, apvalus staliukas, dokumentai, pinigų pluoštas, nepatiklūs mano ir Švažo susižvalgymai. Tik kad niekas nebuvo pasmaugtas. Kiek žinau.
Slimano draugo brolis dirba mašinų nuomos agentūroj, ir mums už tikrai gerą kainą suvairavo naujutėlaitę baltutėlaitę Ford Fiestą. Apsidžiaugėme ir dėl pačios mašinos, ir dėl to, kad atsivėrė keliai į, kaip vėliau pamatėm, dar visai neatrastą šalį. Pirma stotelė - prekybcentris! Maroke superparduotuvių visai nedaug, ir kainos ten aukštesnės negu vakarų Europoj, o ir žmonės lankosi tik elitiniai. Kaip bebūtų, mums reikėjo kažko konservuoto, kad negestų ir būtų patogu vežti. Apsipirkom ir šovėm vandenyno link. Iki jo - apie 300 kilometrų. Kiekviename pravažiuotame miestelyje budėjo po policijos ekipažą, visi iš eilės mus stabdė, tačiau keista, jog užuot buvę standartiniai marokiečiai, jie nekaulijo pinigų, o tiesiog linkėjo gero kelio ir dar draugiškai kalbindavo.
Blatas - dalykas geras
Gal antrą, o gal ketvirtą valandą nakties atvykome į Essaouira - miestelį ant Atlanto kranto, kadaise garsų dėl hipių festivalių, visokiausių koncertų, na, ir narkotikų. Ko gi daugiau tie kažkokios mistinės laisvės ir taikos ištroškę dykaduoniai būtų trenkęsi per visą vandenyną... O dar kadaisiau miestą buvo užėmę portugalai, pristatė patrankų, fortą. Kaip ir priklauso.
Essaouira (kuriems velniams tiek balsių?) mus gąsdino nuo pat pradžių: nė vieno žmogaus, tik gyvuliai, gyvi ir nevisai, ant kelio. Mediną rasti padėjo policininkai, parodę kelią iki artimiausio viešbučio. Kam mums viešbutis, jei mes juo atvažiavome? Pasistatėme viešbutį priešais pat Medinos vartus, susimokėjome duoklę kažkokiam apsimetėliui sargui, kad jis pats dažų nenubraižytų, ir atsargiai įslinkome pro vartus. Buvo baisu. Svetima šalis, baugi naktis, visiška tuštuma, jūros šniokštimas, benamių šunų lojimas... Apsukome ratelį, pasigąsdinom vienas kitą ir sumigom mašinoje. Trūko oro, buvo šalta, velniškai nepatogu ir... pigiau nei viešbutyje.
Vienui vieni
Slėpiningas paplūdimys
Pamiegoję vos trejetą valandų, išsiropštėme iš viešbučio ir išvydome Atlanto bangas. Papusryčiavom ant jūros kranto. Viena svarbiausių taisyklių viešint Maroke - nieku gyvu nepirkit tenykštės šlapiankos! Bjauresnio dalyko turbūt nesu ragavęs.
Palikę mantą automobilyje, nutarėm susirasti nakvynę, nes visi suvokėm, kad antros tokios nakties mažytėj Fiestoj neištvertume. Be to, dar laukė visa savaitė nuotykių - reikėjo būti bent kažkiek pailsėjus. Po derybų kupino pasivaikščiojimo po miestelio riadus (riad - tradicinis viešbutukas, jų būna įvairiausio dydžio ir prabangos), gatvėje mus užkalbino ūsuotas vyriškis, pasiūlęs išnuomoti savo, kaip jis išsireiškė, apartamentus. Smalsumo vedini sutikome nueiti apžiūrėti. Mes ėjome, o jis bėgo prieš mus, vis įsmukdamas į kokį užkampį, skersgatvį ar krautuvę. Taip skubėjo turbūt baimindamasis, kad persigalvosim, o pakeliui dar ir kelis reikalus susitvarkė. Butas buvo pusė bėdos: švaresnis už kai kuriuos riadus, dviejuose miegamuosiuose stovėjo po didelę lovą, apklotą pledais ir šiaip skudurais, virtuvytėje buvo vyryklė ir keletas ne itin higieniškai atrodančių puodų bei įrankių. Po neilgo derėjimosi įteikėm jam puokštę pinigų ir gavom raktus.
Apsidžiaugėm ir nužygiavom prie jūros. Praleidome ten gerą pusdienį. Po šitiek sukartų kilometrų, po karščio, prakaito, streso ir kelionės automobiliu, vėsios vandenyno bangos ir šilta saulė tapo tikra palaima. Akys atgavo spalvą, tinstelėjusios pėdos atsileido. Mintyse užsidėjau varnelę prie punkto Jūra.
Išorinė Medinos siena
Žuvies turguje
Prieskonių krautuvė
Veiksmas paplūdimyje. Ovacijos Švažui už profesionalų juodai baltos panaudojimą
Plaukiam grobti luoto
Kol Danas lėkė fotoaparato, didingą smėlio pilį ištaškė bangos
Vakarėjant patraukėme į gan gerai žinomą itin seną žvejų uostą. Vandenynas visuomet buvo esauouai... ai, miesteliečių pragyvenimo šaltinis. Turiu pastebėti, kad technika nuo 19-ojo amžiaus ne ką tepatobulėjo, o kai kuriems laivams, būdamas inspektorius, išvis uždrausčiau plaukti už plūdurų.
Uoste tvoskė žalia žuvimi, šūkavo darbininkai ir jūreiviai, grįžę iš žvejybos. Sparčiai temo, todėl darbai ėjo į pabaigą. Į pabaigą ėjo ir mūsų jėgos, todėl parkulniavome į apartamentus, kuriuose mūsų tykojo neišpasakyto dydžio šokinėjantis ir šnypščiantis tarakonas, kurį vaikėmės po kambarį 10 minučių, kol galiausiai nukovėm. Parūkėm ir į lovas. Anksti ryte - per kalnus dykumos link!
Miestelio valt-klubas
Neskaniai užuostas uostas
Solomon wru?
Švyturys toli nuo Utenos
Tarakonas - monstras
Tarakono žūtis:
Telouet
Pabudom rytui brėkštant. Skubiai išsinešdinom. Laukė ilgas kelias, kadangi reikėjo važiuoti nuo Atlanto per Atlaso kalnus, kas reiškė 300 km atgal iki Marakešo ir dar apie 200 km kalnagūbriais. Rūkom tuščia automagistrale kiek įkabindami, skrodėm tirštą, bet įveikiamą rūką The Doors veržliais soliakais. Nežinomybė viliojo. Vairuoti per Marakešą gąsdino, o aplinkelio anas neturi. Šiauliai ir tie turi. Privažiavome jį paties rytinio piko metu. Mūsų ketveriukės atliekamų keiksmažodžių srautas adrenalino antplūdžio metu (galite pamėgint paskaičiuot ir įsitikint žiūrėdami aukščiau esantį vaizdo reportažą) yra maždaug 3 kbps (trys k*rvablet per sekundę). Pamėginkit įsivaizduot, kokia blyksinti atmosfera turėjo tvyroti automobilyje visas 90 minučių, kol pravažiavome tą nelemtą eismo taisyklių neregėjusį miestą. Išsinešdinę iš jo lengviau atsidusome, sustojome užsipilti degalų, kurie ten tekainuoja apie 3,50 Lt už litrą, ir spaudėm vis artėjančių Atlaso kontūrų link.
Ūkanota, darganota. Nė motais
Pusė Maroko - plytų laukas
Ir ten esti tranzavimas
Mobili skalbinių džiaustyklė
Visiška invazija
Kad nesudaryčiau klaidingo įspūdžio apie mūsų lengvabūdišką kelionę į niekur, prasitarsiu apie planus anapus kalnų. Turėjome dar vieną couchsurfingo kontaktą - Jamal'į iš Ouarzazate (dar vienas miestas, tarti maždaug kaip Uarzazat). Tačiau pakeliui buvo viena lankytina vieta, į kurią nutarėm užsukti - Kasbah Telouet.
Užkilom į aukštus kalnus. Gal ligi pat debesų. Negalėjom pamatuot, nes debesų nebuvo. Kelias buvo vingiuotas, siauras, o pažvelgus žemyn krėsdavo šiurpas. Sulig kiekvienu staigesniu posūkiu imdavo pyktis, atrodydavo, kad pats kelias nori pabėgti nuo mūsų, vis kildamas, leisdamasis, sukdamasis. Kai jau manėm, jog blogiausia jau pamatėm, prieš akis išvydom ženklą, skelbiantį apie posūkį į Telouet. Pasukus asfaltas lyg ištirpo, keliukas tapo pravažus vos vienai transporto priemonei, o kalnai, regis, net išaugo, išsistiebė tarsi šaipydamiesi iš mūsų. 20 kilometrų važiavom apie valandą.
Mandrūs apatiniai tąkart derėtis nepadėjo
Svarstymai aukštyje kilometrų dviejų
Asfalto upokšnis čiurlena nuo šlaito
Tikima, kad šie indai nėra magiški
Pakeliui į Telouet. Tualetas čia visur!
Vis tiek geresnis už mūsų Nacionalinį
Atvingiavę į Telouet, pasistatėm mašiną bene vienintelėje aikštelėje, ir dar nespėjus išlipti, prisistatė ryškiai mėlyną dželabą (tas musulmonų chalatas šitaip vadinasi) vilkintis geraširdiško veido vaikinas. Vardu jis Hasanas. Iškart pasisiūlė pabūti gidu, nors angliškai temokėjo maždaug trisdešimt žodžių, iš kurių dvidešimt - skaičiai. Jau buvome apšilę kojas Maroke, ir mano ausys kažkaip įgavo gebėjimą klausytis ir suprasti prancūzų-anglų kalbos mišinį, tereikėdavo nustatyti smegenis į atitinkamą veiklos režimą. Prancūzai ir anglai, kad ir kaip vieni kitų nemėgtų, turi be galo panašias kalbas - esti begalė vienodų žodžių, tik jie tariami kitaip. Be to, prancūzams reikia padėkoti už įžūlumą, grobikiškumą ir žiaurumą okupuojant Afriką ir išmokant jos gyventojus savo kalbos. Juk nei arabų, nei berberų kalbų anei joks mano smegenų režimas neišgali suprasti.
Pamąstymai apie kalbas kilo mūsų būreliui sekant Hasano pėdomis. Kelelis į Kasbah vedė per kaimą. Jautėmės varstomi vietinių moterų ir vaikų žvilgsnių. Smalsių, godžių, pavydžių žvilgsnių. Mintyse tęsiau savo svarstymus, natūraliai kilusius pamačius ir išgirdus vietinius žmones. Seniai seniai, kuomet Maroke gyveno tik berberai ir kitos, mažesnės klajoklių tautelės, prasidėjo arabų invazija bei su ja atėjusi islamizacija. Prasidėjo kalbų ir kultūrų maišymasis, senieji gyventojai buvo priversti priimti arabus ir laikyti juos šeimininkais. O prieš maždaug šimtą metų prancūzai pasiskelbė esą Maroko kolonizatoriai ir atnešė dar vieną smarkaus vėjo gūsį į istorijos vingių ir taip jau nustekentą šalį. Viso šito reikalo rezultatas išėjo toks: valstybinė Maroko kalba yra arabų, tačiau prancūziškai yra dėstoma universitetuose, pasirašoma oficialiuose dokumentuose, prancūziškai tarpusavy burbuliuoja aukštuomenės atstovai. Nenoromis kilo asociacija su lietuvių ir lenkų kalbomis baudžiavos laikais. Arba lietuvių ir rusų kalbomis knygnešystės metais. Tačiau marokiečiai šiandien visiškai nesibaido šių okupantų kalbų, netgi atvirkščiai - naudojasi jų mokėjimu. O mes, saujelė riestanosių tautiškumo sergėtojų, uoliai stengiamės pamiršti tai, ką teigiamo mums davė sovietai, įsižeidžiame svetimšalio paklausti, ar mokame rusiškai, ir galiausiai patys ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai nebemokame.(Aš oficialiai išsižadu šios pastraipos, kad mane kur. Edited 2015 sausį). Ir dar, šitaip atkakliai besaugodami savąją kalbą, kalbininkai kasdien uždraudžia po 20 žodžių, sugalvoja kokius 40 su logika nesutinkančių naujadarų, ir paskui visiems mums p*sa protą, kad lietuvių kalba yra itin archajinė - nepakitusi nuo pat pasaulio sukūrimo. O kitą dieną, žiū, draudžia sakyti brendas (nuo brand), trendas (nuo trend), tačiau dega žalią šviesą stendui (nuo stand). Lyg to būtų maža, valiutos nuvertėjimą (devaluation) pavadina devalvacija, kas pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, reikštų nuvožtuvinimą (valve - vožtuvas). Kai kurias mintis pasiskolinau iš draugo Algio, ačiū jam už dar plačiau atmerktas akis. Šitaip besvarstydamas suvokiau, kad tautiškumo - tradicijų, tarpusavio artumo, pasididžiavimo savo tėvyne - marokiečiai turi kur kas daugiau nei mes, ir kad kiekviename blogyje slypi dalelė gėrio.
Gimusi nešti
Berberų kaimelis iš aukščiau
Kas yra Kasbah (lietuviškai tarkime Kasba - tvirtapradė priegaidė)? Kasba yra pastatas, tiksliau - visas jų kompleksas, tarsi didelis bendrabutis, kuriame gyvena daug šeimų. Kažkas panašaus gautųsi, jei sukryžmintume Šeškinę su skruzdėlynu. Kasbų, kaip ir skruzdėlynų, kaip ir mikrorajonų, būna visokiausių, tačiau jau pasakiau užtektinai. Telouet kasba radosi senais laikais, kuomet būtent per šią Atlaso kalnų vietą driekėsi prekybinis kelias tarp Sacharos ir Marakešo. Šitokios svarbos pramonės arterija tiesiog privalėjo būti aptarnaujama, todėl kasba buvo ir poilsio, ir pramogų vieta, stotelė dviejų kilometrų aukštyje. O prasidėjo viskas vieną nelabai gražią dieną - vėjuotą ir žvarbią, kuomet sultono pakalikai traukė link Marakešo surinkę mokesčius iš priešiškai nusiteikusių genčių kalnuose bei anapus jų. Atsitiko taip, kad jie pasiklydo, ir, sustirę bei panikuojantys, būdami visai prie mirties, užklydo pas tuomet laukine vadinamos genties vadą T'hami ir jo brolį Mandani. Broliai buvo klastingi, žiaurūs, bet išmintingi: jie, užuot paprasčiausiai apiplėšę ir išskerdę valstybės tarnautojus, priėmė juos kaip garbingus svečius, pamaitino, nuprausė, apnakvyndino bei išleido su dovanomis. Kaip dėkingumo ženklą broliai gavo nemenką pabūklą - britų karinę patranką (neįsivaizduoju, iš kur sultonas ją gavo). Šis neregėtas žaisliukas žiauriesiems broliukams itin patiko - buvo subombarduota kas antra kasba nuo Telouet iki pat ten, kur akys užmato. Broliai įgavo teisę valdyti dideles teritorijas, ir per 40 metų tapo bene įtakingiausia gentimi visame krašte. T'hami vienu metu tapo vos ne turtingiausiu žmogumi pasaulyje, kadangi prisišaudė daugybę deimantų, aukso, valdė didelius plotus žemių ir 27 000 (!) prostitučių, dirbusių Marakeše ir kituose miestuose.
Šiandien kasba po truputį griūva, o iš šlovingos praeities beliko pasakojimai, kurie iš marokiečio, kad ir temokančio 30 žodžių, lūpų sklido it neblogo filmo scenarijus. Ir vėl tos pasakos! Toks įprastas mums dalykas, apie kurį retas giliau susimąsto. Save didžiais išminčiais laikantys kai kurie vakariečiai (ir mes) postringauja tarpusavy bei moko savo vaikus, jog filmai yra negeri, kadangi juose viskas sukramtyta ir išspjauta - juos žiūrint išjungiama vaizduotė, todėl bunkama. Tuo tarpu knygos yra nuostabus dalykas, nes "jas skaitydamas skaitytojas įsivaizduoja tai, ką skaito", be to, plečiasi jo žodynas. Aš neskaitau knygų... Tokių apsiskaitėlių yra tūkstančiai, tačiau nedaugelis apie per praėjusią savaitę sugraužtą knygą sugebėtų išveblenti daugiau nei "Nu ten tokia filosofinė, tipo apie meilę, gerų citatų yra, lengvai susiskaitė". Kurlink aš suku? Maroke žmonės nemėgsta skaityti. O taip, jie - beraščiai, atsilikėliai, trečias pasaulis! Nusiųskime jiems daugiau savanorių mokytojų! Nors išties manau, kad širdyse ir lūpose jie slepia kur kas didesnę išmintį nei mes galime įsivaizduoti. Išmintis niekur neužrašoma, tuo labiau nenufilmuojama ir nerodoma per Labanakt vaikučiams. Tikroji išmintis yra perduodama iš lūpų į lūpas. Už tai jaučiu pagarbą marokiečių pasakotojams ir visiems tiems, kurių šnekamosios kalbos žodynas yra bent kiek platesnis už Hasano 30 žodžių angliškąją enciklopediją.
Pilkieji kasbos stogai nežyla samana jokia
Debesys atrodė ranka pasiekiami
Tikrų valdovų rūmai
Kaip jau galbūt supratote (mes tai tikrai supratome), Hasanas ne už ačiū mus vedžiojo ir burną aušino, ne dykai savo vyžas trynė. Grįžom į kaimelį, tebesekdami savo gido pėdomis, ir atsidūrėme tikrų tikriausiame turguje. Jautėmės kiek nejaukiai, kadangi buvome vieninteliai svetimšaliai, drumstę vietos monotoniją savo moderniškais rūbais bei spragsinčiomis muilinėmis. Apėję prekes, niekuo nesusiviliojome, ir Hasanas nusivedė mus į savo amatininkų gildijos būstinę - nedidelį namelį kaimelio centre. Pasiūlė, kaip ten būdinga, išgerti arbatos ir pasikalbėti. Parodė, kokių kilimų jis ir jo chebra priaudžia, kokių papuošalų su kalnų brangakmeniais prigamina, ir dar nuotraukų albumą pravertė, trumpai užsimindamas apie savo šaknis. Gimęs jis dykumoje, tačiau klajokliška prigimtis atvedusi jį čia, į kalnus. Buvome papirkti jo tylumo, nedrąsumo, Hasanas buvo visiškai nenaglas, todėl neįkyrėjo. Labiausiai pasipirko Danas ir nusipirko juvelyrikos savo damai, taip tarsi išpirkdamas visą gautą ekskursiją. Nebesijautėme skolingi, todėl pabaigę mėtų arbatą sėdome į dulkiną Fiestą ir movėm Hasano tvirtai rekomenduotu trumpesniuoju keliu per kalnus Ouarzazatės link. Saulė slinko vakarop.
Ekologiškos daržovės ir vaisiai
Kas prakutęs - su Kamazu, kas dar žalias - su arkliu
Už šitą nuotrauką būtų tekę mokėti pinigus, jei ne Hasanas - stogas virš galvos
Kilimų racionas amatininkų gildijoje
Atsisveikinimo nuotrauka su simpatiškuoju gidu
Siauri kalnų keliukai mums kėlė šiokį tokį siaubą, tačiau stengėmės spausti kuo greičiau, kadangi užklupus tamsai kalnuose, važiuojant pirmą kartą regimu keliu (kuris palaipsniui tampa neregimas) be jokių užtvarų, ženklinimo linijų ir kelio ženklų, būtų tekę arba sustoti nakvoti kokiam krūme ant prarajos krašto, arba bandyti važiuoti su rizika į tą pačią prarają nugarmėti. Nemesk prasto kelio dėl absurdiškai neįmanomo takelio! Prisiminiau šį posakį prieš kiekvieną baisesnį posūkį, kurį mūsų ketveriukė pasitiko su virstančiais iš burnų griausmais. O įveikus kiekvieną pavojingesnį vingį, adrenalino pertekliaus apimti be jokių diskusijų paskelbdavom Švažą nuostabiausiu vairuotoju visos Visatos istorijoje.
Kaip jie posūkius įveiks, aš nežinau
Maarouf, Maarouf, Maarouf is on fire...
Pasaulis po kojom
Pakopa po pakopos
Turbūt tradicinis berberų kaimas
Ouarzazate
Kai aikčiojimai dėl staigių ir mirtinai pavojingų posūkių aprimo (gal tiesiog susitaikėm su tikimybe baigti gyvenimo kelionę būtent čia), pradėjom žavėtis atsiveriančiais vaizdais. Važiavom lygiagrečiai žalio, drėgno ir gaivaus kažkokios upės slėnio, kuriame tarsi po T'hami patrankos šūvio buvo išmėtyti pavieniai berberų kaimukai, panašūs į bičių avilius, o besileidžianti saulė juos spalvindavo maloniausiomis akiai spalvomis. Taip, besileidžianti saulė... Jau manėm, kad atsitiks tai, ko labiausiai nenorėjom, ir teks miegoti tarp žemės ir dangaus, kai staiga išvydom (o gal tiesiog pagaliau atkreipėm dėmesį) ženklą, skelbiantį apie posūkį į Ouarzazatę! Lengviau atsidusome, o aš pradėjau knaisiotis užrašuose ieškodamas Jamal'io numerio. Atvykę į miestą išvydome tai, ko nelabai galėjom tikėtis po visų aplankytų dulkėtų, purvinų ir smirdinčių miestų: Ouarzazatė buvo iščiustyta (kiek tai įmanoma Maroke), švari, tvarkinga. Pritariamai vienas kitam palinksėjom, kai kalba pakrypo apie kontrastus. Ne tik gamta šičia skirtinga, bet ir miestai nevienodi. Taip dar įdomiau.
Su Jamal'iu susitikom pagrindinėje miesto aikštėje. Einant link automobilio, gavom prašymą laikytis atokiau, kadangi vietos policija neigiamai žiūri į vietinius, vedančius turistus neaiškia kryptimi. Tikriausiai naujasis palydovas - pagarsėjęs banditas, žinomas policijai. O jei rimtai, pareigūnai tikriausiai žino, kad mieste yra daug klastūnų, ir kiekvienas vedlys turi turėti gido licenciją, antraip nusikalstamumas ženkliai padidėtų. Kaip bebūtų, mes buvom bebaimiai nuotykių ieškotojai, ir įsisodinę Jamal'į į Fiestą nuvažiavom į jo apartamentus. Dviejų kambariukų bute su nežmoniškai dideliu prieškambariu gyveno berods 5 jauni marokiečiai, visi - studentai. Mieste įsikūręs vienas didesnių Maroko universitetų. Mokslu čia nė nekvepėjo: susirinkusi kompanija gėrė, rūkė ir muzikavo. Vienas jų buvo gnawa (muzikos stilius, esantis kažkur tarp regio ir laukinės Afrikos ritmų) gitaristas, iškart užsitarnavęs mūsų susidomėjimą. Kiek atsipūtę patraukėm atgal į centrą, kur vyko kasmetinis Afrikos tautų muzikos festivalis Azalay. Nors sėdėjom kur kas atokiau nuo pašėlusiai judančios pagal ritmingas melodijas žmonių masės, likom sužavėti tiek pačios muzikos, tiek šviesos efektų, prilygstančių tokiems narkomanų suvažiavimams kaip Sensation White. Atmosfera irgi buvo nepakartojama: šoko, davės ir jaunimas, ir mamos su mažais vaikais, netvoskė alum ir vėmalais, nesimatė muštynių. Ir vėl buvom bemaž vieninteliai turistai, bet nesijautėm baltomis varnomis. Netgi priešingai - įsijautę linksėjom į taktą, krimtom spragintus kukurūzus, paruoštus čia pat ant ugnies. Keista buvo sudalyvauti tokiame didžiuliame renginy, apie kurį iki tol net nebuvom girdėję.
Studentiškas kambarys
Nusišypsojo laimė papult į renginį, vykstantį vos kartą per metus
Šviesos efektai ant senos gynybinės sienos
Maišas popkornų - 1 dirhamas (30 centų)
Mama Africa
Sugrįžę į Jamal'io buveinę, susėdom ant kilimo ir gyvai beskambančios keistos gitaros fone klausėmės nesuprantamų šnekų. Atsipalaiduoti vietos studentai moka ir turi tam priemonių. Jie kone linksminosi, ūbavo ir plojo katučių išgirdę pažįstamą melodiją per kažkokį Arab Hit Radio. O mes buvom visiškai išsekę: lūpos nebeįstengė netgi per prievartą šypsotis, susidomėjimas naujais pašnekovais dingo, mintys sukosi apie lovą ir namus. Mane apniko mažos smiltelės dykumoje sindromas. Pagalvojau "Kur, po velnių, mes esam? Kodėl mes čia, ir ką čia veikiam?" Mintimis perbėgau šia beprotiškai ilga ir turininga diena: smirdanti žuvimi Essaouira, Atlanto bangos, paukščių klegesys, ūkanotas greitkelis N1, pergrūstas Marakešas, skendintis smoge ir triukšme, žali ir raudoni kilometriniai Atlaso šlaitai, Hasano balta it Aspirinas šypsena senos plėšikų genties vadavietėje, mirtini dulkėto kelio vingiai, nuskurdę kaimeliai ir puošni Ouarzazatė... Pusė tūkstančio kilometrų neprailgo. Per ateinančias dienas ketinom sukarti dar trissyk tiek. Trumpai pasipasakojom apie savo tolimesnį ketinimą važiuoti į Merzouga. Ten, kur ant akmenuotų laukų ima rastis auksinės smiltys, kiek tolėliau virstančiomis kopomis. Ten, kur yra savotiškas Pasaulio Kraštas - Dykumos pradžia. Ten, kur rajus smėlis ir žudanti saulė praryja beveik viską, kas gyva, išskyrus skorpionus, kupranugarius ir lenkų turistus (prasitariau). Kur buvęs, kur nebuvęs, Žamelis (aha, ne Džiamalis, o Žamelis) prasitarė turįs pusbrolį, kuris rengia ekskursijas po dykumą. Pakvipo švogerių sandėriais, bet taip dar įdomiau - pavyko iš arčiau pažinti biznierišką marokiečių prigimtį. Po trumpo skambučio ir, mano manymu, surežisuotų derybų dėl kainos, sutarėm, kad kitos dienos vakare mūsų lauks palapinė dykumoje už M'hamido miestelio. Net nepastebėjom, kaip pats Žamelis įsipaišė į mūsų gretas - būsim penkiese. Planas keliauti į Merzougą buvo pakoreguotas. Netikėtumai visuomet suteikia paspirties keliauti. Uogauti - tai rinkti uogas, grybauti - grybus, pokštauti - sakyti pokštus, smaližiauti - mėgautis saldumynais, o mes keliavome - rinkome kelius ir mėgavomės jais. Kiekvienas nuvažiuotas kelias yra lyg paragautas grybas, uoga ar saldainis - jo skonį puikiai įsimeni. Deja, prisirinkom tiek, kad išragauti visko negalėjom, todėl ne kartą teko sukąstais dantimis atsisakyti tai to, tai ano.
Sachara
Miegojau ant kilimo, užsiklojęs kitu kilimu. Toks labai reprezentatyvus arabiškas miegas gavosi. Be to, kaip sukilėlis kalašą suspaudžia, taip aš visą naktį pralaikiau sugniaužęs savo piniginę. Pabusdavau nuo menkiausio pirstelėjimo. Budėjimo režimui pasibaigus, sukėliau visus ant kojų agituodamas eiti praustis, nes buvau išmintingas bei įžvalgus - numačiau, kad vandens Sacharoje ne prūdai. Deja, pas Žamelį irgi jo nebuvo, todėl nieko nepešę (tiksliau būtų sakyti "nieko neplovę") sėdom į mašiną ir patraukėm M'hamido link. Kelias ilgas - beveik 300 kilometrų. Rytas ir vėl buvo apsiniaukęs, debesys grasino lietumi, patys buvom be nuotaikos, ir tik sustoję pakvėpuot prie vieno iš daugybės posūkių kalnų kelyje, pradėjom po truputį atvirsti savimi: šmaikštauti, rūkyti, bendrauti, nekantrauti, nerimauti... Važiavimo tempą palaikė ir marokietišką atmosferą kūrė Žamelio pasiimti arabiško popso ir repo įrašai, kurie buvo lyg šviežaus kalnų oro gurkšnis po laikinai įkyrėjusių Doorsų (tenesupyksta jųjų vėlės) ir Bobo Dylano. Linksėdami į taktą privažiavome Žamelio gimtąjį miestą Agdz (tarti Agadez).
Agdz, kurio pavadinimas reiškia poilsio vieta, kažkada turėjęs didelę svarbą vietos ekonomikoje, mat per jį driekėsi garsus dykumos karavano kelias iš Marakešo į Timbuktu (Malyje). Dabar tai - parasčiausias miestelis, Žamelio gimtinė. Sustojom, nes jis norėjo aplankyti keletą draugų. Iš vieno jų nusipirkom nebrangias skaras - turbanus, padėsiančius apsisaugoti nuo saulės bei atrodyti kietai. Žamelio rekomenduoti, nuvykom ir į prie miestelio esančią Kasbah Tazzarine. Čia prasideda Draa upės slėnis - žalia gysla pilkame krašte, šimtus kilometrų besitęsianti siaura oazė, vietos gyventojų maisto, vandens, darbo ir pramogų šaltinis, viena turistų lankomesnių vietų. Ir dar, šioje kasboje buvo nufilmuotas kai kam žinomas, kai kam nelabai, filmas Babelis. Buvom jį matę, todėl susiviliojom galimybe ten pabuvot. Pati kasba yra normaliai apgyvendinta, bet kas ten užeiti negali. Tačiau mūsų gido pažinčių saitai leido mums pasivaikščioti po dar vieną "bendrabutį" už ačiū.
Kasbos labirinte
Baltasermėgis šeimininkas
Karališkai jauki svetainė
Vėl arbatos servizas
Nuo stogo
Saulėtos Pietų Maroke
Diena buvo drėgna ir vėsi. Spalis ir Afrikoj spalis... Iki Sacharos liko bemaž 100 kilometrų. Riedėjom tankiai apgyvendintu Draa slėnio pakraščiu, grožėjomės gamta ir margaspalviais žmonėmis. Netrukom privažiuoti paskutinės civilizuotos gyvenvietės - Zagora miestelio. Jame net nestojom, mat taksi vairuotojai streikavo - pagrindinis kelias buvo užtvertas. Prasibrovę aplinkiniais keliukais ir išvažiavę iš Zagoros, pastebėjom, kad kraštovaizdyje ima rasti vis daugiau smėlėtų plotų, kad kalnai išnyko mums už nugarų, kad besiganančius kalnų ožius keičia kupranugariai...
