Integracija Europon

Priešistorė

– Varom į Brėmeną, iš ten – į Milaną, Stokholmą ir atgal į Lietuvą. Juk skrydžiai pigūs! – tarė man Gro žvarbų vasario vakarą.

– Varom!

Bet išskridau vienas. Ir ne į Milaną... Tačiau svajonė pakeliauti ne tik liko, bet ir dar labiau išpampo pamačius keletą gražių Britanijos miestų.

Planavimas

– Kas kas? Interrail? Aaa, nu jo, gal ir nieko būtų. Bet atostogų neduos tikrai taip greitai...

Man jų ir nedavė. Pats pasiėmiau. Paskutinėmis dienomis buvo atliktas spjūvis į darbą, paskutinėmis valandomis buvo įsigytas Interrail bilietas, fotoaparatas, autobuso bilietas į Olandiją, paskutinėmis akimirkomis buvo susitarta, kur ir kada tiksimės. O apie tolimesnę kelionės eigą nebuvo jokių kalbų. Miglotai ketinom vykti į Paryžių, todėl užmečiau akį, kaip tai padaryti. 

Trumpai apie Interrail. Šis bilietas suteikia galimybę keliauti traukiniais daug pigiau. Mes pasirinkom pigiausią variantą, kuris įgalino dešimties dienų laikotarpyje penkias dienas neribotai keliauti traukiniais po Europą. Tiesa, visgi kai kurios kelionės greitaisiais traukiniais yra apmokestintos, todėl stengėmės jų vengti.

Pradžia

„Kaip gerai, kad pasiėmiau striukę nuo lietaus“, pamaniau. Bet jos, ačiū Dievui, prireikė tik tą vienintelį pusvalandį iki traukinių stoties. Valandėlė iki London Victoria, keliolika minučių iki autobusų stoties, valandą trukęs check-in'as, pusvalandį vėluojąs  baltasis Eurolines bolidas, ir Didžioji Kelionė prasideda.

Palikau lietingąjį Londoną mieguistu žvilgsniu lydėdamas pilkus pastatus, rankoj gniauždamas bilietą į Roterdamą, o man iš kairės čiauškėjo Meizė, naujoji pažįstama, prisėdusi šalia. Elgiausi sau būdingai: išliaupsinau Lietuvą, išmokiau bendrakeleivę š, ž, č raidžių, kelissyk pakroviau malkų žaidžiant Tic-Tac-Toe (tobulesnis „kryžiukų-nuliukų“ variantas). Žiū, jau ir eurotunelis pasitiko mus visu savo tvankumu. Pranėrėm po vandenynu, ir nulūžau. Atsibudau kažkur Belgijoj. Peizažai nestebino: Viskas kaip Anglijoj arba Lietuvoj, tik vėjo jėgainės akį traukė. Tos Belgijos, pasirodo, mažos būta. Nė nepajutau, kaip atvažiavom į Briuselį. Storasis autobuso vairuotojas mus paleido valandėlei pasiganyt, o pats nupuškavo į Burger King'ą. 

Briusely moterims draudžiama lankytis kavinėse

Vienintelis pasaulyje permatomas dangoraižis stūkso Briuselyje

Kelionę iki Roterdamo tęsiau be Meizės. Bet ir gerai, pailsėjau nuo tauškalų. Išlipęs netrukau susirast metro stoties ir, pasiekęs miesto pakraštį, susitikau su Gvidu, draugu, pas kurį apsistojau dviem dienoms. Paplepėjom, prisiminėm senus laikus, paskanavom Granto. Kitą dieną mindamas dviratį sulaukiau keleto skambučių iš darbo. Apsimečiau negirdįs. Nenorėjau gadintis nuotaikos, juk Amsterdamas manęs laukė!

Amsterdamas
– Oi! – nutaisęs kuo britiškesnį akcentą sušukau pro praviras traukinio duris, pamatęs Gro ir Daną.

Manėm esantys šitoj kajutėj

Vos paėjėję nuo stoties, nutarėm paragauti visam likusiam pasauly uždrausto vaisiaus. Atsisėdom prie vieno iš kanalų, užsirūkėm. Stebėjom praeinančius, pravažiuojančius, praplaukiančius, o vėlėliau ir praskrendančius žmones. Žiūrėdami į valtimi nuplaukiančias dvi merginas visiškai rimtai pamanėm, kad mes tuo pat metu esame ir ant suoliuko, ir jų kajutėj. Danas nusprendė patikrint ir nuėjo paklaust.

Fotkinau Daną, bet jis tuo metu buvo išėjęs

Atsitokėję pavalgėm lašinių, radom parduotuvę, nusipirkom atsigert, susitikom su Sergejum ir tęsėm apžvalginį žygį po nuodėmių miestą.

Smauglys Ka čia leisdavo atostogas

Netrukus atėjome į Amsterdamo universiteto bendrabutį, esantį pačiame miesto centre. Susipažinom su keliais studentais, smagiai pavakarojom. Naktį nutarėm aplankyt dar vieną žymią vietą – Raudonųjų Žibintų kvartalą. Deja, fotografuoti ten griežtai draudžiama, todėl nerizikavau. Bet pažiūrėt buvo į ką. Tiek dėmesio iš tokių merginų per vieną vakarą niekad nesu sulaukęs. Visos tik moja, tik kviečia užeit. O jau gražumo!

Hup Holland!

Bendra virtuvė su minkštom sofom, teliku ir jaukia atmosfera

Vaizdas per balkoną ne iš blogųjų

Įšventintas į olandus

Ankstų rytą buvome prižadinti saulės, kepinusios per mūsų laikinojo kambario langą. Pasispraginom šoninės ir užkandę traukėm į kelią. Būnant Amsterdame privalu pasivažinėt dviračiu. Sąlygos tam puikios. Išsinuomavom raudonos kaip kraujas spalvos macbike'us ir sukom ratus apie tą nuostabų miestą. Net vėjas švilpė pro ausis.  Sustoję parūkėm, kad viskas spalvočiau matytųsi. Danas sukėlė keletą avarinių situacijų, todėl nutarėm ataušti kažkokiam baseine. Gražu.

Danas ir fontanas

Esmė slypi dantyse

Žinokit, ta žolė rimtai kažkaip teigiamai veikia

- Ką čia fotkini asile? Važiuojam!

- Aaa.. Nu ok, prisijungsiu.

Atidavę aliumininius žirgus nuomotojams, susitikom Sergejų, kuris pravedė mums ekskursiją po dar nematytas vietas (ačiū jam!): Oosterparką, nacionalinę dafigaaukštę biblioteką, superlaiptus, pavadinimu Nemo. Deja, mano fotoaparatas išsikrovė, taigi jums teks patiems ten nuvažiuot ir pasižiūrėt.

Rusiška parduotuvė

Sovietmečio interjeras, rusiškos prekės, vakarietiškos kainos. Butelis Baltika alaus - 8 Lt

Vakare, pavargę nuo sukarto dviženklio kilometrų skaičiaus, sėdėjom centre prie Tautinio Monumento ir tylėjom. Bet, matyt, tylėjom apie tą patį, nes atsistoję pasukom link Coffee Shop (dėl kažkokių priežasčių taip vadinamos narkotikų parduotuvės) ir nusipirkom gramą. Grįžę bendrabutin parūkėm, ir supratau, kas yra tikra žolė. Danas springo juokais, seilėm ir alum, Sergejus žiūrėjo į jį ir juokėsi keikdamasis, Gro stovėjo pasislėpęs tarpdury ir akylai juodu stebėjo, aš vaikščiojau ilgu koridorium pirmyn atgal ir šnabždėjau sau kažką, bandydamas paaiškinti savijautą, na o didelis termosas kažkodėl virto pingvinu. Po to kažkaip susizgribę nusprendėm, kad reikia planuot rytdienos kelionę.

– Žadintuvą nusistatei? – keturioliktą sykį paklausiau Gro.

– Jo.

– Kelintai valandai?

– 5:30.

– O traukinys kada?

–  Nežinau.

Ryte atsibudom, paskubomis susiruošėm ir vis dar kikendami palikom svetingąjį baraką. Svarstėm, ką daryt su žole. Vežt per sieną draudžia įstatymas, palikt – moralės normos ir lietuviškas mentalitetas. Pakeliui mus užkalbino teroristiško gymio asmuo, prašęs džointpeiperio. Pavaišinom jį popieriumi, o šis atsidėkodamas pasiūlė parūkyt. Nesutikom, nes skubėjom į traukinį, nors nežinojom, kada jis. Danas jam pasiūlė pirkt mūsų žolę. Bet šis pasirodė esąs narkodileris, taigi nepirko. Stoty vis  dar ginčijomės, kol galiausiai aš, kontrabandos ekspertas, sugrūdau maišelį su turtu į tuščią skardinę, o šią vos įlipęs patalpinau į traukinio tualeto šiukšliadėžę. Patenkinti atsisėdom į kupe su trim brazilėm ir išdardėjom. Grėsė ilga kelionė, mat greitasis Thalys traukinys brangiai kaštavo, taigi teko keliaut regioniniais traukiniais su persėdimais. Beje, tikslas – Paryžius. O pirmas maršrutas – Amsterdamas - Antverpenas (Belgija).

Ryte Amsterdamas atrodė žymiai gražiau nei mūsų veidai

Tipinis vaizdas amsterdamiečiams, o man ne

Slėptuvė

Traukinys skrodė Nyderlandus, keitėsi peizažai, olandiška saulė džiovino mano kojines

Anverpene neturėjom daug laiko, todėl nekišom nosies iš stoties. Sėdom į kitą traukinį: Antwepen - Lille (Prancūzija). Beje, narkotikus transportavom sėkmingai, o antrajame traukinyje jų kažkodėl nebeslėpėm, nors stiprus kvapas sklido uolekčio atstumu.

Nenustatytas asmuo mėgavosi Belgišku tualetu, o mes su Gro jo laukėm

Jis kramtydamas susižalojo burną, todėl reikėjo dezinfekuoti

Pusryčiai

Lilio stotis

Lilyje turėjom bemaž valandą laiko iki kito traukinio, todėl nutarėm apsižvalgyt po stoties rajoną. Buvo labai karšta. Eidami tiesiai, sugebėjom pasiklyst. Paniškai ieškodami stoties pavargom, bet buvo smagu. Strimgalviais puolėm į traukinį Lille - Amiens.

Lilis - ketvirtas pagal dydį Prancūzijos miestas (tris didžiausius dar aplankysim)

Miesčionys. Užbėgsiu įvykiams už akies: kone kiekviename mieste sutikom panką su šunimi arba šunį su panku

Mano pečiai atrodė būtent taip

LeForest LeGump

viens

du

Paskutinė tarpinė stotelė

Taigi. Atvykom į Amieną. Miestas didumo sulig Šiauliais, todėl nusprendėm, kad neverta jame gaišt laiko.

Antras pagal kreivumą statinys pasaulyje po Pizos bokšto

Būna tualetai vyram, moterim ir locham.

Paryžius
Nekantraudami laukėm traukinio į Paryžių. Ir sulaukėm. Per pusantros valandos įveikėm likusią atkarpą ir išlipom Paris Gare du Nord stotyje. Gare prancūziškai reiškia stotį. Miestas rupūžiškai skambančiu pavadinimu pasitiko mus beprotiška kaitra, triukšmingomis gatvėmis ir maloniais akiai pastatais bei žmonėmis. Susiradom žemėlapį, žandikauliai atvėpo nuo atstumų. Teks paprakaituot. Kaip tarėm, taip padarėm: nuprakaitavom ligi pat Champs-Élysées (Eliziejaus laukų). Paskui žygiavom iki Triumfo arkos, ir galiausiai iki Eifelio bokšto. Anot žemėlapio, nuėjom apie 7-8km.

Gare du Nord

Iš priekio dekoltė irgi tokia, tik nespėjau nufotkint

Žemaičių kalba parašyta: "Danas iš Plungės"

Pietūs ant kažkokio didelio pastato laiptų

Eliziejaus laukai. Eliziejaus nebuvo namie, todėl neužsibuvom.

Kita stotelė - Triumfo arka

Būna robotai-policininkai ir būna moterys-policininkės

Atėjom!

Ką gi, pavargę, bet laimingi pasiekėm patraukliausią mūsų planetos gelžgalį. Ilgai nelaukę ištiesėm kojas pievutėje. Iki pat sutemų gulinėjom, stebėjom gausybę žmonių, atsimušinėjom nuo daugybės vietinių čigonų siūlymų pirkt suvenyrus ir vyną. Tiesa, kaip vėliau išsiaiškinom, vyną jie perka už 2,50, o parduoda už 10 eurų. Tačiau aš, marketingo specialistas, greit perpratau jų nedėkingus kėslus ir pasitelkęs visą savo iškalbą nusiderėjau nuo 10 iki 4,50. Ne taip ir blogai, juoba kad buvo smagu derėtis tiesiog rodant pirštais skaitmenis ir purtant galvą.

Eifelis pasirodė esąs vaisingas

Ir aš kada nors su kuo nors taip sėdėsiu, pamatysit

Tikro vyro tarpkojy slypi Eifelis

Sutviskėjo nelyginant Kalėdų eglutė

– Kur nakvosim? – tribalsiai uždavėm šį klausimą vieni kitiems ir patraukėm į paieškas. Prie paties bokšto ganėsi per daug žandarų, gretimuose parkeliuose kažkodėl buvo nejauku. Todėl žemėlapy susiradom patį patį didžiausią žalią plėmą ir tiesiog ėjom jo kryptimi, pakeliui sustodami ir kritiškai nužvelgdami suoliukus, krūmus, parkelius... Kažkuriam kilo išganinga mintis:
– Davai lipam ant kokio stogo ir miegam! Niekas nematys, niekas netrukdys.
Idėja patiko visiems, todėl regėjimo kampai pakilo aukštyn. Bet sumanieji prancūzų architektai jau prieš keletą šimtmečių numatė mūsų atvykimą, todėl suprojektavo nuožulnius stogus arba per trumpas kopėčias. Nukabinę nosis pagaliau pasiekėm tą parką, kuris iš tiesų buvo paprasčiausias miškas. Jis mus pasveikino tikrai nesvetingais garsais: krūmuose kažkas nuolat šlamėjo, prieblandoje buvo galima įžvelgti žudikiškus kiškių kūnelius, kurių čia buvo apstu. Galutinai persigalvojom, kuomet pabandę paėjėti gilyn į mišką išgirdom kažkokio padaro leidžiamą garsą. Jis pabėgo traškindamas šakeles. Pabėgom ir mes. Kiek atokiau radom didelę pievą, kuri, palyginti su tuo velnio mišku, atrodė tarsi miegamasis iš „Šachrazados naktų“. Įsikūrėm.
– Labanakt.
– Labanakt.
– Labanakt.

Naktinis laivas skrodžia Senos upę

- Iki pasimatymo rytoj, bokšte!

Prancūzams visiškai įprasta važinėti šviesos greičiu

Balti arkliai

Kelią pastojo girios siaubūnas

Nakvynės namai Žaliasis pakrūmys

Pabudom sveiki ir gyvi. Užkandom, pavėpsojom į bebėgiojančius paryžiečius ir išsiruošėm į kelią. Planas numeris vienas buvo užsikabaroti į Eifelį. Taip ir padarėm. Lipom laipteliais, kurių buvo lygiai tiek, kiek visuose Saulėtekio bendrabučiuose kartu sudėjus. Pasiekę apžvalgos aikštelę, fotografavom, pyškinom į visas puses, sukomės ratu kaip vilkeliai, net bokštas girgždėjo! Pažiūrėt buvo į ką. Ir ne tik pažiūrėt, bet ir paskaityt:  aikštelės turėklai buvo nukabinėti informaciniais stendais apie žiūrėtinus objektus. Vienas jų buvo mums girdėtas: Notre-Dame (Paryžiaus katedra). Daugmaž įsidėmėjom kryptį ir nulipę pradėjom žygiuoti josios link, pakeliui tai pasiklysdami, tai kažką pamatydami, tai išgirsdami.

Stairway to heaven

Paryžiuj liko tik 7 tualetai

Šiame name gimė ir užaugo Voljeras, garsus apšvietimo epochos prancūzų filosofas ir visuomenės veikėjas

Kavinė Paryžietė

Kelio darbininkė yra gražesnė už statistinį fotomodelį

Štai ir Katedra. Valgėm šaltieną

Taigi, nužygiavę keletą kilometrų, pasėdėjom valandėlę prie Kupriaus namų, pavalgėm. Neturėjom vandens, todėl patekom į keblią padėtį. Patraukėm link Gare d'Austerlitz – stoties, iš kurios ketinom naktiniu traukiniu lėkti Barselonos link. Paaiškėjo, kad šis traukinys būtų kainavęs mums po 18 Eurų, todėl puolėm ieškot pigesnių alternatyvų. Danas išėjo ieškot vandens, Gro saugojo daiktus, o aš ėjau į kitapus upės esančią Gare de Lyon stotį ir sužinojau, kad už 3 Prancūzijos Eurus galima nukakti netgi iki Liono miesto. Patenkintas parskubėjau pas bendražygius, godžiai atsigėriau vandens, pranešiau naujieną ir jau buvom beeiną rezervuot vietų traukiny. Tačiau kažkaip kažkas sugalvojo ar sužinojo, nepamenu dėl dehidratacijos, kad galima važiuot į Marselį vos už tuos pačius 3 Eurus. Tinka! Marselis – kaip Barselona, tik Prancūzijoj. Nusipirkom bilietus, pasivaikščiojom po kažkokį parką ir sėdom į greitąjį TGV (Train à Grande Vitesse) traukinį (prancūzai labai gražiai taria jo pavadinimą: TėŽaVė). Per 3 valandas nuskriejom 900 km ir vėlai vakare išlipom Gare de Marseille Saint-Charles stotyje.

Paskutiniai žingsniai meilės mieste buvo nemeiliai alinantys

Aš ne tik turiu savo stotelę, bet dar ir esu šventasis

Bilietas į Palangą

Šis gražuolis pakeliui "apdėjo" ne vieną sportinę mašiną. 300 km/h!

Marselis

Kupini ambicijų stotyje nupaveikslavom žemėlapį ir patraukėm vandens link. Tuomet dar nežinojom, kad Marselis – didžiausias uostamiestis visoj mieloj Viduržemio jūroj, o smėlėtas pajūrys randasi už maždaug aštuonių mūsų jau nebenustebinusių kilometrų. Vos iškišę nosis iš stoties, netekom amo, žado, ūpo, ryžto, šarmo ir taip toliau. Gatvėse mėtėsi rūbai, šiukšlės, bėginėjo žiurkės, baisesnės net už Paryžiaus miško kiškius ir ežius, vaikštinėjo aiškios reputacijos žmonės, skveruose degė laužai ir skambėjo visai ne skautiškos dainos. Prarijom seilę, kaip per filmus daro, ir ėjom pietų kryptimi. Jei stoties rajonas priminė, kaip minimum, Rio de Žaneiro skurdžių rajoną, tai paėję tolėliau pasijutom tarytum Alžyre ar šiaip kokiam arabų knibždėlyne. Sunku nupasakot be nuotraukų, o paveiksluot prisibijojom. Ir išvis, gan nejauku buvo eit ir jaust smingančius žvilgsnius, godžiai ryjančius mūsų pinigines, fotoaparatus ir kitas gėrybes. Netgi planavom, kaip reiktų gintis, nes sunkios kuprinės neleistų bėgti. Kiek pasigąsdinę, praėjom pro vaikų žaidimų aikštelę, kurioje jie žaidė kažkokį akmenslydį, tik be ledo ir lazdų. Tik su akmenim. Vienas praeivis paauglys paklausė:

– La Plage? (Į paplūdimį?).

Palinksėjom, o jis pamojo ranka rodydamas kryptį. Padėkojom. Pirmas sutiktasis nieko neatėmė, taigi nuotaika pakilo. Už keleto šimtų metrų Danas užkalbino nežinia iš kur išdygusį senuką. Šis patvirtino, kad einam teisinga kryptimi ir kone juokdamasis pasakė, kad liko 7 kilometrai. Netrukus priėjom visai simpatišką vietą. Ant įlankos kranto stovėjo iš pažiūros buvusi gynybinė pilis, dar menanti barbarų strėles, o ant krantinės sėdėjo dešimtys žmonių. Gėrė, šnekučiavosi, nesibarė, nesimušė, todėl atsikvėpėm. Kitoje įlankėlės pusėje plūduriavo šimtai jachtų, valčių, laivų, grojo muzika, todėl netgi įsidrąsinau išsitraukti fotoaparatą. Miesto gyvenimas virte virė, nors buvo antradienio naktis. Ir jis ženkliai skyrėsi nuo jau matytų vakarietiškų miestų. Iš vienų pravažiuojančių automobilių skambėjo piktas prancūziškas hip-hopas, iš kitų kitų gi klykė skardūs arabiški balsai, kurių dainomis vadinti neapsiverčia. Susidarėm įspūdį apie miesto etninę sudėtį. Prisėdom pailsėt, o priešais mus du armonikininkai atliko kūrinio Kelelis tolimas prancūziškąją (o gal čigoniškąją) variaciją. 

Prie pilies sienų jautėmės saugiai

Prieplauka

Pavargom. Priėjom kažkokį pliažiuką. bet jis buvo kone ant asfalto, todėl stovyklaut čia nesinorėjo. Atsisėdom antrą kart. Atsigėrėm vyno, nes buvo sunku nešti. Po valandėlės pakilom ir ėjom jūros pakrante. Dešinėje, skardžio apačioje, tyvuliavo jūra, bangose žaidė mėnulis. Kairėje, ant kalnų ir kalvų stovėjo visai nebe lūšnos, o Akapulką ar Majamį primenantys namai. Buvo labai gražu, bet mes to nesupratom, nes tądien buvom nuėję jau bemaž 18 km. Po ilgos kelio, po irzlių šnekų, po nutrintų kojų atėjom. Krykštaudami puolėm į Viduržemio bangas, kurių nebuvo. Išlipę nusimaudėm po dušu, nusiplovėm druskas. Dribom ant smėlio, kuris teisybės dėlei buvo ne smėlis, o kažkoks žvyras, ir užmigom taip saldžiai, kad joks žandaras nebūtų prižadinęs...
Pabudom apie 9. Atsimerkiu ir matau tokį vaizdą.

– O! – tariau.
– O! – paantrino Gro.
– O! – pritarė Danas ir palinksėjo galva.

Hotel La Plage

Buvom laimingi. Supratom, kad piečiau keliaut jau nebereikia. Saulė kone svilino, vanduo gaivino, o pavargusioms kojoms akmenukų akupunktūra suteikė skausmingą palaimą. Su Danu nuėjom išsimaudyt. Iš niekur nieko šalia išniro pagyvenusi moteriškė ir pakalbino mus angliškai. Pasišnekučiavom, gavom mamytiškos pylos už tai, kad nesaugom odos nuo saulės. Gavom ir vertingų patarimų, kur galim palikt saugoti daiktus, kur galim apsipirkt. Pasakėm, kad esam iš Lietuvos.

– Aah, Marseille is very good place for poor people. (Marselis – gera vieta vargingiesiems).
Susižvalgėm. Juokinga, bet tiesa. Tuomet ji pademonstravo neeilines geografines žinias ir pradėjo vardinti Europos šalis:
– Roumanie, Slovaquie, Hongrie, Lettonie, Estonie... Išvardino bemaž dešimt, o finišavo smūgiu į paširdžius:
– Riga is the capital of Lithuania?
Kaip atsirado, taip ir dingo panirusi į vandenį... Juokėmės.
Dieną praleidom ramiai. Ėjom apsipirkt, o grįžę kiurksojom paplūdimy. Maudėmės, plepėjom, deginomės. Ir, žinoma, paveikslavom.

Nežinau, kas čia, bet turėtų būt skanu

Ji yra labai graži. Labai

Juodaodžiai čia naudojami kaip rankšluosčių, kepurių ir rankinių kabyklos

Prancūzės žodžiai apie pavojingą saulę Danui smigo giliai į širdį

Dar biškį pagulėk, dar neišsilygino įdegis

Kažkelintos dienos vakare (taip taip, jau pamečiau skaičių) sėdėjom ir sprendėm tolimesnę kelionės eigą. Danas norėjo grįžt tuo pačiu maršrutu, aš jam aštriai oponavau. Atsirado galimybė suklastot bilietą, nes vienas konduktorius pamiršo uždėt antspaudą, taigi galėjom išlošt vieną dieną (vietoj penkių gaut šešias). Jųdviejų pirmoji diena ištirpo keliaujant iki Amsterdamo, antroji – į Paryžių, trečioji – į Marselį. Taigi liko dvi dienos parsirasti Lietuvon. Aš iki Amsterdamo atkeliavau autobusu, todėl turėjau dar 3 dienas. Daugmaž susitarėm, kad padirbinėsim bilietą, bet Daną apniko paranoja:
– O kas, jei jis uždėjo nematomą antspaudą, matomą tik ultravioletinėje šviesoje?!
Mes su Gro nutarėm išsiaiškint. Apkeliavom vietines parduotuves, vaistinę, kavines, ir kokiu septintu bandymu išaiškinom vienam barmenui, kas ta UV lempa (ta, po kuria tikrina pinigus). Pašvietėm, ir ką, nieko! Keliai apgaulei atviri! Pasiūliau keliaut per Šveicariją. 
Paskutinis vakaras Marselyje. Čia tikrai kaip kitoj planetoj. Kaip Marse, tik mažesnėje. Todėl ir vadinasi taip. Gėrėm vyną, mėgavomės sunkiai paaiškinamais dalykais. Gal tai oras, gal jūra, gal kalnai, o gal viskas kartu sukūrė kažkokią magišką ramybę. Nerūpėjo nei pūslės ant padų, nei saulės palytėta besilupanti ir iki negalėjimo skaudanti oda. Bet visgi kažkur giliai kirbėjo mintis, kad reikia jau traukt atgalios. Todėl vidurnaktį pakilom ir atsilabinę su jūra pajudėjom stoties link. Iki jos tiesesniu keliu vos 5 km. Nakvojom stoty. Kelissyk sutrukdė žandarai, privertę keist miegamuosius. Danas,prancūzų kalbos žinovas, pabendravo su priėjusiu ir vandens savo šuniui paprašiusiu žmogum. Paklausė šuns vardo va šitaip: What's his je m'apelle?

Tariamės

Fotoaparatai irgi avi batus

Iki pasimatymo, paplūdimy

Ačiū aukščiau matytam Batui už nuotrauką.

Jaunasis teroristas

Megalaiptai į stotį

Rytas stoty. Pala pala, kas ten guli?

O Dieve! Origami, pavadinimu Mieganti gulbė

Tai va, pabudom po prasto miego, pamatėm miegantį lankstinuką ir sėdom į traukinį. Laukė ilgas kelias. 


Lionas
Pirmojoje kelionės atkarpoje miegojom susiraitę ant sėdynių. Lione turėjom apie 3 valandas laisvo laiko, todėl spėjom pasivaikščiot, apsipirkt maisto didžiuliam supermarkete ir paskutinį kartą parūkyt žolės, nuo kurios mano kuprinė kvepėjo kaip Amsterdamo mero kabinetas. Vis dėlto visos nepajėgėm surūkyt dėl popieriaus stygiaus, todėl likutį priklijavom prie laiptų – palikom vietiniams pabaigt. Lionas kardinaliai skyrėsi nuo Marselio: pasirodė labai simpatiškas ramus, švarus miestas. Nors jame gyvena pusantro milijono varliaėdžių, tiek mes tikrai nesutikom – gatvės buvo tuščios.

Antakalnis

Raudonoji aikštė

Architektūra kaip Paryžiuj, kalvos kaip Marsely

Ant laiptų auga žolė, ant laiptų priklijuota žolė

Dalintis paskutiniu kąsniu yra labai krikščioniška

Nematyti, bet upės vanduo ten žydras

Liono stoty iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kuriame perone randasi traukinys. Stovėjo krūva žmonių kaip bažnyčioj per Velykas, ir visi užvertę galvas žiūrėjo į tablo (čia prancūziškas žodis, žinokit). Po to visi būriu patraukė į traukinį. Netgi teko bėgt. O tas gyvatė buvo sausakimšas, todėl dvi valandas iki Ženevos (Šveicarija) teko sėdėt susispaudus ant grindų. Bet vaizdai pro langą buvo nuostabūs, mat vingiavom per Alpes, tai laviruodami tarp didžiulių žalių kalnų, tai, tarsi neapsikentę, įveikdami juos tuneliais, kurių pravažiavom keliasdešimt.
Palikom Prancūziją, šalį, kurioje praleidom nemažai laiko, kurią spėjom pamilt, ir netgi kalbą pramokom. Dažnas žino prancūzų dainininką Joe Dassin'ą (Džo Daseną), kuris per trumpą savo gyvenimą sugebėjo sukurt galybę šlagerių, kuriuos ir šiandien plagijuoja ir koveriuoja kas trečias baro dainininkas. Už jo dainų niūniavimą gali būti geriau tik jo dainų niūniavimas Prancūzijoj. Kiekvienas žino dainą Les Champs Élysées (Šonzolizė). Žinojom ir mes, tik pritaikėm savam žodynui, panaudodami žodžius, girdėtus per televizorių:
Thierry Henry
Merci beaucoup
Bertrand Cantat
Exupéry.
Skambėjo šie žodžiai keturiuose didžiausiuose Prancūzijos miestuose, skambėjo sūriose Mer Méditerranée bangose, skambėjo ir Alpių tarpekliuose. Tegul paskamba ir Jums, mielas skaitytojau. Spausti čia.

Ženeva

Išlipom iš traukinio brangiausiame pasaulio mieste (2009 m. duomenimis). Namai buvo ne auksiniai, ore netvyrojo banknotų kvapas, tačiau žinojimas, jog aplink yra įsikūrusios didžiausių pasaulio bendrovių būstinės, kuriose dienas leidžia ponai blizgančiais batais, dantimis ir gyvenimais, sukūrė didingo miesto įspūdį. Na o mes, žmonės purvinais sportbačiais ir nevalytais dantimis, išsidrėbėm ant pievutės šalia didžiulio ežero, valgėm žuvies konservus ir kopūstų salotas su prancūziško brendo, atitinkančių mūsų Optima Linija, lipduku ant dangtelio. O kitapus ežero debesis gainiojo didžiuliai kalnai. Neturėjom daug laiko, neturėjom jėgų, todėl pakilę nukulniavom į stotį ir sėdom į traukinį. Maršrutas ir vėl pakliuvo neeilinis. Per visą Šveicariją. Ir vėl tie nuostabūs kalnai, ant kurių sau mintyse pažadėjau užsikabarosiąs, ir tie mieli maži miesteliai ant ežero kranto...

Po truputį prancūziškus pavadinimus keitė vokiški. Tai bylojo apie tai, jog artėjam link tikslo. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Šveicarijoj, mažoj šaly, esti net keturios valstybinės kalbos: prancūzų, vokiečių, italų ir retoromanų (čia kažkokia senobinė kalba, beveik nevartojama).

Totalinis finalinis išpardavimas. Kalvarkėse už tokį prašo 80 lietuviškų

Pildėm vandens atsargas vietiniam prekybcentry. Alus ten kainavo pigiau nei Lietuvoj

Kadangi esu plunksnos virtuozas, žodžio davinčis ir prozos bethovenas viename, ėmiau rašyti memuarus. O už lango telkšojo ilgesnis už Dubingius ežeras

Bazelis 
Atvykom į miestą keistu pavadinimu jau vėlų vakarą. Buvo penktadienis, o gal ir šeštadienis, kas čia žino. Danas jautės kaip žuvis vandeny, mat moka vokiškai. Ir aš teoriškai moku, bet. Tai jis kalbino, šnekino kas antrą sutiktąjį. Klausė, kur rast upę. O tas Bazelis pasirodė visai dailus miestukas su vokiška architektūra, didžiule sraunia Reino upe ir brangiu alum. Perėjom senamiestį (nors šiaip ten visam mieste vien senamiestis), sėdėjom prie upės, valgėm. Nuovargis. Dangus grasino lietumi. Naktį nukiūtinom atgal į stotį. Nes lauke miegot būtų buvę šalta ir šlapia. Pirmą kart pasiilgom saulėtojo Marselio. Ryte malonūs policininkai prižadino laiku – kaip tik prieš traukinį į Berlyną. Aš gal ir būčiau norėjęs likt dar dienelei, bet draugai pasiilgo Vilniaus, lovos, normalaus maisto ir panašių dalykų, kurių aš Anglijoj vistiek neturiu.

Kiekvienam vos gimusiam šveicarui yra liepta rinktis: laužyt liežuvį vokiškai arba burbuliuot prancūziškai. Pasirinkimą naujagimis parodo pamodamas ranka į vieną iš ženklo pusių 

Naktį Reinas baugino ir žavėjo

Traukinys, nors ir skriedamas 250 km/h greičiu, atėmė iš mūsų visą dieną. Didelė ta Vokietija. Pravažiavom daugybę miestų su juokingais pavadinimais. Tokiais juokingais, kad net mūsų Kavarskas ir Kapsukas nublanksta prieš juos. Taigi. Po ilgos ir nelabai varginančios kelionės ant traukinio grindų, po visokių Niurnbergų, Leipcigų, Štutgartų ir Viurcburgų atvykom į Berlyną. 

Vertimas: Maudytis-Maudytis

Traukinys keletą kartų buvo stabdomas pareigūnų už greičio viršijimą

Berlin Hauptbahnhof

Berlynas
Nieko gero iš jo nesitikėjau. Buvau pavargęs. Ir vėl graži upė, ir vėl didingi pastatai. O kas iš jų? Gi ne mano. Pesimistiškai praslampinėjom tas dvi valandas, kurias turėjom iki traukinio Berlynas - Varšuva. Aš į jį nelipau, nors ir norėjau. Buvo nepakeliui. Turėjau galimybę tą patį vakarą važiuoti atgal į Amsterdamą, tačiau nutariau pamatyt Berlyną iš arčiau. 

Reichstagas

Berlyno sienos nesugriovė. Ji tiesiog tapo permatoma

Prie Brandenburgo vartų vyko Vokietijos sportininkų apdovanojimai

Eilė prie dešros kažką priminė

Skulptūra, skirta žydų vaikams, atsiprašymas už sudegintus namus ir giminaičius

Berlyne irgi yra Šeškinė

Tobulas darbas: cigaretė dantyse, bonkė rankoj, ir guli visą dieną

Nusprendėm kurį laiką pabūt atskirai. Ate!

Šprė. Toks neišbaigtas pavadinimas, toks negražus, skambantis prasčiau už arabišką popsą Marselio parduotuvėj. Netinka upei šitas vardas, nors tu ką. 
Po pilku dangum, ant pilkos akmeninės krantinės sėdėjo asmuo pilku džemperiu, ir pilkas jo rašiklis kažką kuždėjo užrašų knygutei. Pilkojo asmens niekas nepastebėjo, nekreipė dėmesio, tik paukščiai, besikėsinantys į jo sausainius, strikinėjo aplink. Praplaukė dar vienas laivas, sausakimšas žingeidžių turistų, godžiai geriančių praslenkančius vaizdus. Pilkasis žmogus pakilo. Nes norėjo, kad ir jo matomi vaizdai šiek tiek pasislinktų, pasikeistų, kad pilkasis rašiklis pamatytų dar daugiau.

Pilka upės Spree krantinė

die Krähe

der Sperling

Berlyne vaikščiojau iki pat vėlumos. Su kiekvienu žingsniu vis labiau juo žavėjausi. Sustojęs prie dešrainių kiosko išgirdau rusų kalbą. Pankiškos išvaizdos vaikinas kalbėjosi su dviem merginom. „Tinka“, – pamaniau. Kelių žodžių pakako, kad gaučiau nuostabią ekskursiją ir pasakojimus iš beveik tikro berlyniečio lūpų. Vaikinas vardu Mitia nusivedė mus į seniausią Berlyno skvotą – apleistą namą, užimtą tam tikro soc. sluoksnio atstovų. Vadinosi tas pastatas Tacheles. Kadaise jis priklausė vienam žydui, bet turbūt numanot, kodėl po to nebepriklausė. Per karą ant jo lyg perkūnas iš giedro dangaus nukrito sprogmuo, sunaikinęs didžiąją dalį pastato, bet palikęs pakankamai vietos visokio plauko žmonėms įsikurti. Šiandien Tacheles virto pusiau muziejumi: kiekvienam kambary tūno po menininką, dažniausiai dailininką, pardavinėjantį paveikslus ir kt. meno kūrinius, kurie net man, visiškam nedailininkui, paliko stiprų įspūdį. Visas Čiurlionio gimnazistes reiktų surinkt ir parodyt, kaip iš tiesų reikia piešt. Beje, čia ne tik dailininkai gyvena. Vyksta ir filmų peržiūros, ir muzikos vakarai, o viršutiniame aukšte yra baras. Viskas, ko reikia kitokiam gyvenimui.

Hotė Hercbergeris ir Dyteris Bonratas

Aikštė Raudonajai armijai pagerbti

Tankai budi ir dabar, vdrug kas 

Tacheles iš lauko. Kažkur čia smogė bomba

Tacheles iš vidaus. Visur graffiti

Su naujaisiais laikinaisiais draugais

Anksčiau šis namas stovėjo kitoje šalyje

Po ilgų klajonių Berlyno senamiesčiu atėjom į rusų barą. Nustebau, nes ten žmonės rinkosi anaiptol ne snukių pasidaužyt. Vovka web-programmeris, Kolia inžinierius, Nataška dizainerė, o Gena su Svetka verčiasi pardavinėdami kailius. Taigi gan smagiai pasišnekučiavom, palavinau savo rusų kalbos žinias, papasakojau apie Lietuvą. Bet geria tai jie rusiškai. Todėl išėjau iš baro kažkoks skersas. Iki stoties teko pėdint maždaug 4 km., bet neprailgo. Miegodamas išgirdau lojimą. Pašokau it trinkteltas, o prieš mane išdygo mielas komisaro Rekso snukis.  „Ach du deutsche Schweine!“,  – tariau jam mintyse. Poros valandų miego buvo mažoka, todėl sėdau į pirmą pasitaikiusį traukinį ir tiesiog važiavau. Galutinė stotelė – Potsdamas. Velnias, čia gi kaip kokia Nemenčinė – netoli nuvežė. Potsdame susiradau suoliuką, įsitaisiau bet netrukus pabudau nuo vokiško Aufštėjen. Buvau pažadintas stoties apsauginio. „Ar nuo to, kad atsibudau, tapo saugiau?“ – retoriškai išlemenau ir susirinkęs daiktus sėdau į traukinį, nuvežusį mane atgal į Berlyną. Ten manęs jau laukė traukinys į Amsterdamą. Padariau klaidą – neužsirezervavau sėdynės, todėl traukiny turėjau persėdinėt kaip kokia kalė iš vienos vietos į kitą. 


Vėl Amsterdamas
Kaip gera turėt draugų. Sergejus vėl priėmė svetingai: maistas, dušas, čiužinys. Praleidau kelias nuostabias dienas. Aplankiau kitą bendrabučių miestelį, susitikau su buvusia grupės drauge, ji man paskolino dviratį, kuriuo važiuojant keliai daužėsi į vairą. Bet buvau laimingas. Pamačiau dar kelis parkus, susipažinau su keletu olandų, su dviem estėm, bulgaru. Gaila buvo išvažiuot.

Bendrabutis

Jaunasis žąsinas

Įgula

Juos akylai sekė tėvo akis

Čia įteisinta ne tik gėjų, bet ir paukščių santuoka

Mano dviratukas. Jo savininkė buvo vos iki pusantro metro žymos užaugusi azijietė

Amsterdamo centre galima rast ir džiungles

Gėjų kino teatras

Namai grožisi kanalu

Romantiškai apsikabinusi dviračių porelė svajingai žvelgia į miesto panoramą

Kai kurie gyvena tokioj nuostabioj vietoj ant vandens, ir dar mokesčių moka mažiau

Amsterdamo Ajax arena

Sirgaliai iš Ciūricho garsiai skandavo

Dviratis vaiduoklis

Antsvoris?

Sulijom

Ar jau pasirūpinote Kalėdų dovanomis?

Atsisveikinimo bokalai stoties rajone. Ech

Autobuso vairuotojas iškart visus perspėjo:
– Jei vežat kažką nelegalaus, geriau atsikratykit to dabar, neleiskit to padaryt Belgijos ar Prancūzijos policininkams. O jei priversit mane laukti, kol jus apieškos ir tardys, prisiekiu Dievu, atkeršysiu jums!
Šia linksma gaida naktiniu autobusu iš Roterdamo išvažiavau į Londoną. Miegojau. Grįžus visa ta kelionė atrodė kaip sapnas. Todėl ir rašau. Kad atsiminčiau viską kuo ilgiau. Ne viską papasakojau taupydamas jūsų brangų laiką. Ačiū, kad skaitėt. Jei patiko, galiu duot sąskaitos numerį – jūs mane finansuojat, aš keliauju ir rašau. Beje, kitą kartą ketinu keliaut į Rytų Europą. Norėčiau aplankyt Lietuvą. Kaip manot, verta?